Institute of Management and Psychology

Kas yra atjauta?

Kas yra atjauta?

© Doc. Dr. Aistė Diržytė

Vadybos ir psichologijos institutas

stovykla.jpg

Atjauta ir biologinė prigimtis

Emocijų tyrinėtojas Paulas Ekmanas, kurio mokslinio modelio pagrindu buvo sukurtas serialas „Melo teorija“ (angl., „Lie to me“), teigia, kad net gyvūnai savo elgesiu gali išreikšti atjautą kitiems gyvūnams. Suaugusios beždžionės padeda mažylėms užlipti į medžius, dalinasi maistu net ne su savo vaikais. Be to, dar Čarlzas Darvinas aprašė istoriją apie seną aklą pelikaną, kurį maitino kiti pelikanai. Taigi, ar verta apie atjautą svarstyti, jei jos pasireiškimas „įrašytas“ biologinėje prigimtyje? Vis dėlto, žinomi atvejai, kai žmonės visiškai neišreiškia atjautos: nei žmonėms, nei gyvūnams, nei gyviesiems, nei mirusiems. Yra žmonių, kurie slapčia arba atvirai netgi mėgaujasi kitų fizine, psichologine, dvasine kančia. Tokie asmenys gerai jaučiasi tyčiodamiesi iš kitų, menkindami, žemindami, niekindami, arba bent jau šmeiždami, apkalbėdami, geriausiu atveju - ignoruodami. Nors gyvename XXI –jame  amžiuje, kai taip stipriai yra pažengę informacinės technologijos, tikslieji ir gamtos mokslai, visgi žmogaus gebėjimas atjausti, galima sakyti, vis dar siekia pirmykštės civilizacijos lygį: pasaulyje vyksta karai, gausu nusikaltimų prieš sveikatą ir gyvybę, žmonės žaloja vieni kitus, smurtauja, nėra geranoriški.

Atjautos stokos pasekmės

Kažin, ar rastume pasaulyje žmogų, kuriam nėra tekę patirti kitų pikto, negeranoriško žvilgsnio, žodžio ar veiksmo. Jei panaršytumėte internete, rastumėte straipsnių, komiksų, šaržų, išjuokiančių, niekinančių, šmeižiančių net didžiuosius žmonijos mokytojus, istorines asmenybes: Jėzų Kristų, Mahometą, Sidhartą Gautamą, krikščionių ir kitus šventuosius. Jei pasklaidytume šventraščių ar istorinių dokumentų puslapius, rastume daugybę žmonių negeranoriškų veiksmų liudijimų: Kainas išduoda (nužudo) Abelį, Judas išduoda (leidžia nužudyti) Kristų ir t.t. Istorijų siužetuose nebūtinai nukentėjusysis yra kaltas, kad su juo taip pasielgiama. Ką blogo Abelis padarė savo broliui Kainui arba Kristus – savo mokiniui Judui? Ką blogo galėjo padaryti nekalti žydų kūdikiai Adolfui Hitleriui? Arba kuo nusikalto tūkstančiai Lietuvos vaikų ir jaunimo Josifui Stalinui, kad buvo išvežti į Sibirą? Visiškai niekuo nenusikalto, tiesiog „budeliai“ absoliučiai neturėjo atjautos – gebėjimo įsijausti į kito žmogaus poreikius, kančią, vidinį pasaulį.

Negeranoriškumo žala

Visa žmonijos istorija paženklinta išdavystėmis, įskaudinimais, sąmoningais arba ne piktavališkais žmonių, net valstybių veiksmais. Pažvelkite į savo gyvenimą. Kokio amžiaus būdami, patyrėte pirmąjį negeranorišką žvilgsnį, žodį, veiksmą? Galbūt nuo Jūsų nusisuko, galbūt – apšmeižė, pasityčiojo. Kartais tokią patirtį galima pavadinti „įskaudinimu“, „pažeminimu“, „nepagarba“, kartais - „išdavyste“, „apgaule“. Kaip jaučiamės, patyrę kitų negeranoriškumą - tyčinį arba ne? Jei pataikyta „į pačią širdį“ – jaučiamės sukrėsti, šokiruoti, nusivylę. Mus apima liūdesys arba imame kaltinti save, kad per daug pasitikėjome. Galime stipriai supykti ir pagalvoti: „šito aš niekada nepamiršiu“, „niekada neatleisiu“. Moksliniai tyrimai rodo, kad patyčias, patirtas vaikystėje ar paauglystėje, prisimename visą gyvenimą. Kito žmogaus atjautos stoka ir negeranoriškumas mumyse sukelia pykčio, nerimo, liūdesio emocijas. Joms pasiduodami, patenkame į užburtą neigiamų minčių ir jausmų ratą. Antropologas profesorius Arvydas Žygas teigė: „mes, žmonės, esame sukurti tų, kurie mus mylėjo, ir sužaloti tų, kurie mūsų nekentė“. Taigi, nepatyrę atjautos iš artimiausios aplinkos žmonių, galime atsiriboti, tapti emociškai šalti, negebantys atjausti. Visgi taip nutinka ne visiems.

Atjauta kenkiantiems

Mokytojos Adelės Dirsytės rašytoje Sibiro tremtinių maldaknygėje yra žodžiai: „Viešpatie, pasigailėk tų, kurie mus persekioja ir kankina, duoki ir jiems pažinti Tavo meilės saldumą“. Panašūs buvo ir Kristaus žodžiai ant kryžiaus, meldžiantis už kankintojus: „pasigailėk jų, nes jie nežino ką daro“. Labai panašiai už piktadarius meldėsi ketvirtojo amžiaus krikščionys, pasitraukę tobulėti į dykumą ir vadinti „Dykumos tėvais ir motinomis“. Panašus yra ir Tibeto dvasinio vadovo Dalai Lamos požiūris: net būdamas persekiojamas, jis niekada viešai neišsakė neapykantos Kinijos žmonėms. Dalai Lamos teigimu, jei asmuo žiaurus, jis yra labiausiai reikalingas atjautos, nes pats nesupranta, kokias pasekmes sukuria savo gyvenimui, ir kaip baisiai jam gali tekti kentėti ateityje. Bet ar mes, paprasti žmonės, galime išsiugdyti atjautą mums kenkiantiems? Gal atjauta piktavališkiems yra apdovanoti tik ypatingos dvasinės kokybės asmenys? Ar mums tokia atjauta yra pasiekiama? Šventajame rašte primenama, kad labai lengva mylėti tuos, kurie yra mums geri, bet nepaprastai sunku – tuos, kurie su mumis blogai elgiasi. Ir nors apaštalai ragino „laiminti persekiotojus“, ar mūsų laikų pasaulyje tai realiai įgyvendinama?

Atjautos svarba

Anglijoje yra Grendono kalėjimas, įkurtas 1962 metais, kuriame įkalinti ypatingai pavojingi visuomenei nuteistieji. Tarp jų yra žmonių, kurie įvykdė daugybę žmogžudysčių ir „nieko nebijo“: jie gali nustumti darbuotoją nuo laiptų, mesti į veidą karštą sriubą ar arbatą, trenkti į sieną, užkrėsti AIDS. Personalas, kuris pageidauja dirbti su šiais žmonėmis, tris mėnesius yra atitinkamai ruošiamas. Paruošimo esmė – ugdyti darbuotojų „Mauglio filosofiją“, gebėjimą žvelgiant į nuteistąjį,  viduje sau tyliai pasakyti: „esame vieno kraujo – Tu ir aš“. Dirbant su asocialaus tipo asmenimis, yra nepaprastai sunku juos atjausti, bet tai būtina dėl paties darbuotojo gerovės. Nuteistieji pasąmonės lygmenyje „pajaučia“ darbuotojo atjautą ir mažiau kėsinasi. Juk labiau esame linkę kėsintis į tuos, kuriuos suvokiame kaip mums priešiškus. Bet kokiu būdu darbuotojai geba išgyventi atjautą žmogžudžių ir smurtautojų atžvilgiu? Jie raginami pamąstyti: nė vienas nesirinkome savo genų, šeimos, gyvenimo aplinkybių ir istorijos, tad jei turėčiau pažeistą genetiką, būčiau gimęs to žmogaus šeimoje ir būčiau patyręs visas tas aplinkybes, kurias jis patyrė, kas žino, gal būčiau dar blogesnis?

Atjautos apraiškos

Kaip minėjome, atjauta gali būti būdinga net gyvūnams. Rusų mokslininkė Nadia Kohts aprašo atvejį, kai šimpanzes priviliodavo ne maistas, bet atjauta. Kai ji negalėdavo pagauti beždžionėlės, viliodama bananu, apsimesdavo gailiai raudanti, ir beždžionėlė tuojau pat atskubėdavo paguosti ir apsikabinti. Mokslininkas Dale J. Langfordas teigia, kad atjautos pasireiškimą lemia ne vėliausiai susiformavusi smegenų dalis – prefrontalinė žievė, kuri atsakinga už racionalų moralinių problemų sprendimą, bet evoliuciškai žymiai ankstyvesnės sritys. Jo tyrimas parodė, kad net pelės išgyvena skausmą, jei mato kenčiančias kitas peles. Įdomu, bet kai kurie žmonės nepagalvoja, kokias kančias sukelia žudomiems gyvūnams, kurie irgi yra jaučiančios būtybės. Viščiukai, veršiukai, avys ir kiti „maistui naudojami“ gyvūnai juk irgi jaučia. Neigti, kad gyvūnai išgyvena skausmą ir emocijas, yra beveik tas pat, kas nenorėti girdėti apie žmonių skausmą kitose pasaulio vietose. Čarlzas Darvinas rašė, kad „didžiausias moralės pasiekimas yra žmogaus gebėjimas gailestingai elgtis ne tik su panašiais į save, bet ir su žemesniais gyvūnais“.

Veiklioji atjauta

1945 metų rugpjūčio 6 d. virš Hirosimos Japonijoje sprogo atominė bomba. Nežinome, ką jautė ir, ar, apskritai, ką nors jautė davusieji įsakymą ją numesti ir ją numetusieji, bet puikiai žinome, ką jautė visa tai stebėjęs krikščionis, kuris organizavo pagalbą šios nelaimės ištiktiems. Tai buvo Pedro Arrupe, kuris kadaise studijavo mediciną, bet sudalyvavęs Lurdo stebuklo ekspertizėje buvo taip paveiktas, kad nusprendė tapti dvasininku. Sprogus bombai, jis jėzuitų vienuolyne, talpinančiame 30 vienuolių, įkurdino karo lauko ligoninę, kurioje apgyvendino 150 nukentėjusiųjų. Nors daugelis jų buvo kitos tautybės, pažiūrų, tikėjimo, jis jais rūpinosi su didžiausia atjauta ir meile. Pedro Arrupe veiksmai – beatodairiškas rūpinimasis kitais, pamirštant savo gerovę – yra veikliosios atjautos pavyzdys. Tiesą sakant, atjauta paprastai ir turi pasireikšti veikimu – už kito žmogaus gerovę, sveikatą, gyvybę. Arba bent jau susilaikymu nuo kenkimo.

Atjautos ugdymas

Mokslininko Paulo Ekmano teigimu, atjauta nėra emocija, bet asmenybės savybė, todėl ji gali būti ugdoma, įgyjama, puoselėjama, didinama. Atjautos pasireiškimas rodo asmenybės brandą ir dvasingumo kokybę. Kokiu būdu atjautą puoselėti ir ugdyti, kad būtume psichologiškai brandžios asmenybės? Mokslininkai teigia, kad pirmiausia reikia įsisąmoninti, jog visos gyvos būtybės trokšta patenkinti poreikius ir išvengti skausmo. Kitaip tariant, visi norime laimės ir nenorime kančios (žinoma, jeigu nesame sutrikusios psichikos). Laimės siekimas būdingas bet kurios istorinės epochos ir kultūros žmonėms. Prieš kaip nors pasielgdami su kitu, pagalvokime, ar norėtume, kad su mumis taip būtų pasielgta. Tibeto vienuoliai praktikuoja atjautos meditaciją. Jie atsisėda patogia poza, užsimerkia, ir pradeda galvoti apie artimiausios aplinkos žmones, kurie šiuo metu išgyvena kančią. Kaip kančią jie supranta konfliktus, skyrybas, vienatvę, depresiją, nerimą, ligą ir daugelį kitų dalykų. Tada pradeda galvoti apie savo tautos kančią, vėliau – žmonijos ir viso pasaulio. Jie įsisąmonina, kiek daug šiame pasaulyje kančios ir kaip gerai būtų tą kančią sumažinti. Įsisąmoninimas paprastai gali būti toks stiprus, kad, galvojant apie pasaulio  kančias, net susitvenkia ašaros. Tuomet jie ryžtingai sau pasako: gyvensiu taip, kad nedidinčiau žmonijos kančios; padarysiu viską, kad kančios šiame pasaulyje būtų mažiau. Kai apsisprendimas yra aiškiai įsisąmonintas ir labai tvirtas, jie daro tokį pratimą: įkvėpdami įsivaizduoja, kad į save sugeria artimiausios aplinkos ir net pasaulio kančią, jų viduje ji susiduria su savimeile (ego) ir sprogsta kaip muilo burbulas (neutralizuojama), o iškvėpdami įsivaizduoja, kad pasauliui pasiunčia ramybę, paskleidžia šilumą, gerumą ir meilę. Taip jie kartoja tol, kol pasijunta galintys „eiti į pasaulį“ ir su meile tarnauti žmonėms. Geri krikščionys taip pat meldžiasi už žmonijos gerovę ir nuolat pasiryžta būti gailestingi, „kaip Dangiškasis Tėvas“. Jei kas norėtų, kad pasaulyje būtų daugiau meilės ir gerumo – galima tuo rūpintis kiekvieną akimirką, „čia ir dabar“, pradedant nuo savęs, nes pasauliui be galo reikia mūsų atjautos ir geranoriškumo.

Vadybos ir psichologijos institute organizuojami užsiėmimai, skirti ugdyti atjautą, gebėjimą išreikšti jausmus, atleisti. Dėl detalesnės informacijos galima kreiptis el. paštu: info@vipinstitutas.lt arba aiste.dirzyte@vipinstitutas.lt

(EAA) AKADEMIJOJE LAUKIA NAUJOVĖS:

PSICHOLOGIJOS užsiėmimai NE TIK lietuvių, BET ir ANGLŲ k. (pageidaujantiems pagilinti anglų k. įgūdžius arba planuojantiems studijuoti užsienyje)!

LYDERYSTĖS užsiėmimai lietuvių IR ANGLŲ k.!

MOKSLINIO MĄSTYMO užsiėmimai!

Rengimas MATEMATIKOS egzaminams (DVYLIKTOKAMS)!

ELEGANCIJOS, ESTETIKOS IR ETIKOS užsiėmimai su Mis Lietuva 2010!

MENINĖS KŪRYBOS užsiėmimai!

TEATRO studija!

VERSLUMO UGDYMO laboratorija!

PSICHOLOGIJOS užsiėmimai moksleiviams, pageidaujantiems bendrauti rusų kalba!