Institute of Management and Psychology

Kas yra nerimas?

Kaip įveikti nerimą?

© Doc. Dr. Aistė Diržytė

Vadybos ir psichologijos institutas

imagesCA8F7ZWE.jpgNerimas ir karjera

Artėjant egzaminų metui, daugelį jaunų žmonių ima persekioti nerimo šešėlis. Jis ypač didelis, jei nuo to, kaip išlaikys egzaminus, priklauso, ar pavyks gauti stipendiją arba įstoti ten, kur norėtųsi. Ką jau kalbėti apie nerimą tų, kurie nežino, ar gerai renkasi karjeros kryptį. Ne mažesnis nerimas apninka ir tuos, kurie jau baigia mokslus, bet  dar neturi darbo. Jie pergyvena, kad studijų laikas baigėsi, norėtųsi susirasti specialybę atitinkantį darbą, tačiau nė viena tinkanti organizacija nekviečia pokalbiui. Jei patyrinėtume, pamatytume, kad nerimas kamuoja ir tuos, kurie jau turi darbus, bet suvokia galintys jų netekti. Ypatingai pergyvena tie, kuriems iki pensijos liko ne tiek ir daug, bet sužino, kad yra įmonei nereikalingi. Taigi nerimas – gyvenimo palydovas akademinių siekių bei karjeros srityje. Ir ne tik.

Nerimas ir meilė

Tarkime, pamilstate kokį žmogų. Nekalbame apie brolišką meilę, meilę krikščioniškąja šio žodžio prasme, bet žemišką, romantinę meilę. Jums tas žmogus patinka, linkite jam gero, galbūt net svajojate apie buvimą kartu, bet nesate tikras, ar tas žmogus galvoja ir jaučia tą patį. Kaip vadinasi būsena, kai stipriau plaka širdis, bet esate pasimetęs, sutrikęs, suglumęs, nors bandote to neparodyti? Tai – ne meilė. Tai – nerimas. Ir daugelis žmonių klaidingai susieja meilę su nerimo emocija. Vėliau, kai nerimas visiškai išnyksta, kai žmogus pasitiki, kad yra besąlygiškai priimamas toks, koks yra ir jaučiasi visiškai saugiai – įvyksta paradoksas: jis pradeda manyti, kad meilė išblėso – juk nebeliko nerimo! Ir tuomet imama ieškoti „tikros meilės“, meilės su nerimu, kitaip tariant, naujo jaudulio ir nerimo šaltinio. Taigi nerimas gali būti didysis apgavikas ir meilės santykių pseudo – palydovas.

Nerimas ir praradimas

Nerimaujame ieškodami meilės, siekdami patikti, norėdami būti kartu, bet galime nerimauti ir dėl grėsmės prarasti: meilės objektą, santykį, gerą būseną. Kognityvinės terapijos klasikas Dr. Aaronas Beckas teigia, kad žmonių nerimą skatina suvokta „grėsmė prarasti“. Beckas sako, kad džiaugsmo emociją visuomet sukelia suvoktas „gavimas“ – pavyzdžiui, meilės, informacijos, gero patyrimo, o liūdesio emociją visuomet sukelia šių dalykų netektis, „praradimas“. Ką išgyvena žmogus, laimėjęs „aukso puodą“? Žinoma, džiaugsmą. Kodėl? Todėl, kad suvokia gavimą – gyvenimas jį praturtino, apdovanojo. Ką išgyvena žmogus, kurio namas sudegė arba mirė artimasis? Žinoma, liūdesį, nes gyvenimas kažką atėmė, jis kažką negrįžtamai prarado. O kol nesame nei papildomai gavę, nei praradę, bet norime gauti, turėti – išgyvename nerimą.

Nerimo apraiškos

Kaip pasireiškia nerimas? Labai įvairiai: amplitudė apima ir psichofiziologines reakcijas, tokias kaip pasunkėjęs ar padažnėjęs kvėpavimas, sustiprėjęs širdies plakimas, galvos svaigimas, skausmas, nenustygimas vietoje, ir psichologinius simptomus, tokius kaip nesugebėjimas atsipalaiduoti, dirglumas, pergyvenimas dėl smulkmenų, grėsmės arba baimės jausmas. Psichologai išskiria nerimą kaip būseną ir nerimą kaip asmenybės bruožą, patologinį nerimą. Nerimas kaip būsena paprastai yra situacinis, susijęs su tam tikromis stresą keliančiomis aplinkybėmis, o nerimas kaip bruožas – asmenybės sutrikimas, dėl kurio labai nukenčia žmogaus gyvenimo kokybė, subjektyvi psichologinė gerovė. Toks žmogus visur įžvelgia emocines, finansines, socialines arba kitas grėsmes, pavojus, gyvenimas jam yra nuolatinė kova, ir jis jaučiasi be galo pažeidžiamas, netvirtas, išsigandęs.

Nerimo biologija

Kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad nerimastingumo padidėjimas susijęs ne su tuo, kaip interpretuojame, aiškiname, suvokiame situacijas, kitaip tariant, mąstymo funkcijomis, bet, pirmiausia, su biologiniais procesais. Dar 1982 metais Dr. Steve Paul atliko eksperimentą su beždžionėlėmis: gavusios sintetinės cheminės substancijos etilo esterio injekciją (ethyl ester of beta carboline-3-carboxylic acid), jos pradėjo nerimauti, pasireiškė pagrindiniai stipraus susijaudinimo simptomai. Kiti tyrinėtojai aiškinosi, kaip nerimas gali padidėti dėl adrenalino, gausiai išsiskiriančio stresinėse situacijose, taip pat dėl serotonino metabolizmo sutrikimo. Telieka apgailestauti, tačiau nerimo biologijos tyrinėtojai pasiūlė lengviausią būdą kovoti su užsitęsusiu nerimu: benzodiazepinus (pavyzdžiui, Xanax), kurie sukelia priklausomybes. Daugelis nerimo kankinamų žmonių, pradėję vartoti benzodiazepinus, patys to nežinodami, tapo narkomanais.

Gyvūnų nerimas

Ar teko kada nors matyti nerimaujantį gyvūną? Kaip manote, kokia galėtų būti gyvūnų nerimo priežastis, be jau minėtų biocheminių veiksnių? Ar gyvūnas pergyvena dėl to, kad „gyvūnams Lietuvoje sunku gyventi ir gali būti vis sunkiau“, „nežinia, kas laukia rytoj“, „neaišku, ar šeimininkas rytoj duos paėsti“? Ne. Šuo ar katinas nepergyvena dėl to, kuo ir kaip jis rytoj pasimaitins, patenkins savo poreikius. Atsigulus jo nekankina nerimas, ar šeimininkas jį rytoj vis dar mylės, ar neišmes į gatvę, ar vieną dieną jis sutiks sau puikią porą, ar sugebės užtikrinti sau ir savo vaikams ateitį. Gyvūnas nerimauja tik tada, kai yra reikalas – kitaip tariant, kai grėsmė reali. O mes, žmonės, nerimaujame net tada, kai grėsmė yra netikra, fiktyvi, iliuzinė, tai yra, dėl įvykių, kurie gali atsitikti kada nors ateityje, bet gali ir neatsitikti, tokie, kaip, pavyzdžiui, pasaulio pabaiga 2012 - ųjų gruodį... Ar nepanašu, kad tam tikrais atvejais „gamta“ išmintingesnė už žmogišką „nuojautą“, „racionalumą“?

Nerimas dėl ateities

Niekas nesako, kad turime gyventi tik šia diena kaip gyvūnai ir nereikia ruoštis ateičiai – reikia ruoštis ir dar kaip. Kyocera įkūrėjas verslininkas ir vienuolis Dr. Kazuo Inamori teigia, kad į ateitį turime žvelgti kaip optimistai (tai yra, tikėti Visatos gera valia), bet jai ruoštis (tai yra, dirbti, kurti, stengtis) – kaip pesimistai (tai yra, labai kruopščiai, atidžiai, atsakingai). O nerimauti dėl ateities – tiesiog neišmintinga. Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama mėgsta cituoti kadaise gyvenusio mokytojo žodžius: „Jei problema išsprendžiama – nėra ko pergyventi (nes anksčiau ar vėliau viskas išsispręs), o jei neišsprendžiama – nėra ko pergyventi juo labiau (nes vis tiek nieko nepakeisi)“. Be to, net budizmo tradicijoje (kuri pripažįsta reinkarnaciją, sielų persikūnijimą, esą, dėl blogų poelgių galima atgimti blogos karmos, luošu, ar net žvėrimi) manoma, kad nėra ko nerimauti dėl ateities ir būsimo gyvenimo tam, kuris kiekvieną dieną stengiasi nugyventi taip, „kaip dera žmogui“ – kilniai, sąžiningai, garbingai, nes dėl atjautos kenčiantiems ir nuoširdaus darbo visų gyvų būtybių labui jo laukia vaiskus sąmonės nušvitimas ir tyra palaima.

Kaip įgyti proto ramybę?

Ką daryti, jei vis dėlto niekaip negaliu įveikti nerimo? Pergyvenu, kaip man pavyks studijų, karjeros ar asmeninio gyvenimo srityse... Pagalba sau gali būti dvejopa: minčių ir veiksmų. Kitaip tariant, galime padėti sau, kontroliuodami, nukreipdami savo mintis, atsisakydami savimeilės, ugdydamiesi atjautą, o taip pat - imdamiesi gerų veiksmų – tokių kaip rūpinimasis kitais, malda, meditacija. Įveikiant nerimą keliančias mintis, tikintiems Dievu asmenims puikiu pagalbininku gali būti Šventasis Raštas. Jame gausu tokių citatų, kaip „patyrinėkit, ir pamatysit, koks Dievas geras“, „apglėbęs iš priekio ir nugaros pusės, laikai ant manęs Savo ranką“, „Dievas pasirūpina laukų lelijomis ir dangaus sparnuočiais“, „esate brangiai nupirkti“, „visi Jūsų galvos plaukai suskaičiuoti“. Šios citatos gali padėti įsisąmoninti, kad nerimui jokio patikimo pagrindo nėra, o išoriškai "katastrofiški" pergyvenimai – tai pergyvenimai vaiko, žaidžiančio smėlio dėžėje.

Nerimas smėlio dėžėje

Kaip suaugusiajam atrodo nerimas vaiko, pergyvenančio dėl to, kad kažkas sugriovė jo mažutę smėlio pilį? Vaikui situacija gali atrodyti labai rimta, bet ar taip yra iš tikrųjų? Ar pasiduotumėte nerimui, jei mažas vaikas Jus bandytų juo užkrėsti? Vargu, - jei žinotumėte, kad jis pergyvena tik dėl žaidimo. Lygiai taip, jei kiti bandys užkrėsti nerimu, nepasiduokite. Tibeto vienuoliai papildytų: net jei pats esate smėlio dėžėje apimtas žaidimo įkarščio, sustokite, įjunkite sąmoningumą, ir nebesistenkite siekti laimėjimo, išorinio rezultato. Visata pati Jumis pasirūpins. O Jūs rūpinkitės tuo, kas vyksta Jūsų širdyje: „pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, o visa kita bus Jums pridėta“ (Mt 6:30-34).