Institute of Management and Psychology

Kas yra pozityvus emocingumas?

Kas yra pozityvus emocingumas?

© Dr. Aistė Diržytė

UAB Vadybos ir psichologijos institutas

 

heal.jpg

Skirtingi emocingumo lygiai

Tikriausiai esate pastebėję, kad skirtingi žmonės, kalbėdami apie savo gyvenimo įvykius, tą daro labai nevienodai, pavyzdžiui, kai kurie kalbėdami naudoja daug emociškai spalvingų žodžių, tokių kaip „nuostabu“, „fantastiška“, „super“, „buvau giliai sujaudintas“, „paliko ypatingą įspūdį“, „širdis dainavo“, „ norėjosi šokinėti iš džiaugsmo“, „nepakartojama“, „negaliu apsakyti“, „negaliu atsidžiaugti“, „pajutau gilų dėkingumą“, „verkiau iš džiaugsmo“, „norėjosi verkti iš gerumo“. Tuo tarpu kiti linkę tiesiog papasakoti savo gyvenimo įvykių detales: įvyko tai ir tai, dariau tą ir tą, tai man reiškė šitai. Pirmoji grupė, ypač, jei jie savo gyvenime pastebi ir išgyvena daugiau gerų dalykų, nei neigiamų, psichologijoje vadinami asmenimis, turinčiais „pozityvų emocingumą“. Kodėl pozityvaus emocingumo reiškinys įdomus mokslininkams?

Pozityvaus emocingumo tyrimai

Tikriausiai nustebsite sužinoję, kad pozityvaus emocingumo tyrimai psichologijoje prasidėjo ieškant atsakymo į klausimą, kodėl vieni žmonės gyvena ilgiau negu kiti. Beje, pačių tyrimų ir jų rezultatų buvo labai įdomių. Tarkime, kai kurie mokslininkai kėlė hipotezę, kad ilgiau gyvena aukštesnio socialinio – ekonominio statuso žmonės, kurie galbūt turi daugiau galimybių labiau džiaugtis gyvenimu. Pasirinkę subkultūrą, kurioje mirusio asmens buvusį statusą atspindi antkapio aukštis, jie vyko į kapines ir registravo gimimo / mirties datų ryšį su antkapių aukščiais. Paaiškėdavo, kad toks ryšys yra – gerai gyvenantys gyveno ilgiau! Taip pat buvo tiriamos kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, nustatyta, kad Jutoje žmonės gyvena ilgiau negu Nevadoje. Kodėl? Iškelta prielaida, kad galbūt Jutoje grynesnis oras, bet galbūt ir skirtinga, pozityvesnė žmonių gyvenimo ir bendravimo kokybė.  

Ilgaamžiškumas ir teigiamos emocijos

Galų gale mokslininkai, vadovaujami psichologo M. Seligman, nusprendė pasirinkti tokią tiriamųjų grupę, kurie gyventų vienodose sąlygose, valgytų tą patį maistą, turėtų tą patį režimą, ir tuomet panagrinėti, kuo skiriasi tie, kurie išgyvena ilgiau nuo tų, kurių gyvenimo trukmė trumpesnė. Kaip manote, ką jie pasirinko kaip tiriamuosius? Net 180 Notre Dame vienuolyno vienuolių, gimusių XX a. pradžioje! Jos visos gyveno tuo pačiu režimu, valgė tą patį maistą, gyveno tose pačiose ekologinėse, socialinėse, ekonominėse sąlygose. Mokslininkai tyrinėjo tai, kaip jos aprašo savo gyvenimo patirtis biografijose bei kasdieniniuose dienoraščiuose. Išanalizavę dienoraščius, jie suskirstė vienuoles į grupes, iš kurių viena grupė buvo „turinčios aukštą pozityvų emocingumą“. Šios vienuolės, aprašydamos išgyvenimus, vartojo daug pozityvias emocijas išreiškiančių žodžių ir rašė jautusios: „gilų džiaugsmą“, „palaimos pajutimą“, „visaapimančią meilę“, „džiaugsmingą ramybę“. Kitoje grupėje buvo vienuolės, neturinčios „pozityvaus emocingumo“. Paaiškėjo, kad iš „pozityvaus emocingumo“ grupės vienuolių daugiau kaip 90 proc. buvo gyvos, sulaukusios 85 metų, ir vėliau – beveik 60 proc. gyvos, sulaukusios devyniasdešimt penkerių. O štai iš nepasižymėjusių „pozityviu emocingumu“ tokio amžiaus sulaukė tik 11 proc. vienuolių! Taigi, ilgaamžės vienuolės – tos, kurios patiria ir išreiškia stiprias pozityvias emocijas!  

Skirtingas emocingumas bendravime

Kol esame jauni, ilgaamžiškumo ir sveikatos klausimai neatrodo labai aktualūs. Mums žymiai svarbiau žinoti, kuo mokslas, tiriantis pozityvų emocingumą, gali būti naudingas mūsų gyvenimo situacijoms spręsti. Tikriausiai esame pastebėję, kad kartais bendraujančių su mumis asmenų emocingumas yra stipresnis arba silpnesnis negu mūsų pačių. Kartais bandome suprasti, kaip bendrauti su žmonėmis, kurie turi kitokį emocingumo lygį negu mes. Bet kuriuo atveju, jei norite patikti pašnekovui, jei norite atrodyti patrauklesnis dalykinio bendravimo partneris, pravartu bendraujant atspindėti kito emocingumą, kitaip tariant, prisiderinti, į žodyną įtraukiant jaustukus iš bendravimo partnerio kalbos. Ir priešingai – būti ramesniu, jei partneris nerodo aukšto pozityvaus emocingumo lygio. Labai svarbu daryti tai nuoširdžiai, be to, nepamirškime, kad bendravimas gali būti ne tik žodinis. Partneris lygiai taip pat gali pastebėti Jūsų mimiką, veido išraišką, žvilgsnį, balso toną ir tembrą. Taigi bendravime svarbu derintis prie kito. Kai kurie pasakytų, kad toks bendravimas praranda autentiškumą, tikrumą, tačiau tai nėra visiška tiesa. Mes „derinamės“ prie partnerio, atspindime jo jausmus tada, kai jis kalba apie save, savo gyvenimą, reiškia stiprias pozityvias emocijas. Tada mes tiesiog tampame jo „emociniu veidrodžiu“ ir leidžiame visiškai išgyventi, prisiminti patirtį. Sutikite, kad žymiai mieliau bendrauti su „veidrodžiu“ negu su žmogumi, kuris mums ką nors emociškai reikšmingo papasakojus, numoja ranka: „supratau, žodžiu, viskas aišku, tai kada  rytoj susitinkame?“ Galų gale, su kuo bendrauti ir kaip bendrauti – mūsų pasirinkimo teisė.

Porų emocingumo skirtumai

Gali nutikti ir taip, kad poros (vaikino /merginos, vyro / moters) emocingumas labai skiriasi. Vienas iš jų pasižymi labai aukštu pozityviu emocingumu, o kitas – tokio pozityvaus emocingumo neturi. Arba dar sudėtingiau – kitas turi aukštą negatyvų emocingumą: t.y. labai koncentruojasi į neigiamas gyvenimo patirtis, yra nuolat nepatenkintas gyvenimu, irzlus, kritikuojantis, piktas arba nusiminęs. Ką daryti, kaip gyventi poroje, iš kurių vienas partneris pagal savo emocingumą ir jo kryptį kardinaliai skiriasi nuo kito? Ar tokia pora turi ateitį?

Pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti negatyvaus emocingumo ir „negatyviojo“ asmens elgesio priežastis. Ar žinote, ką reiškia žmogaus ciniškumas, kritika kitų atžvilgiu, nuolatinis susierzinimas, nepasitenkinimas gyvenimu, nerimas, pyktis? Švelniausiu atveju, tai rodo asmenybės nebrandumą: toks žmogus yra kaip vaikas, kuris nuolat nepatenkintas dėl to, kad pasaulis jam per mažai tarnauja. Kitu atveju, toks elgesys gali rodyti, kad žmogus išgyvena krizę. Blogiausiu atveju, toks elgesys rodo psichikos pažeidimą. Paprastai didžiausi cinikai yra tie, kurie patyrė giliausius sukrėtimus, prarado kažką labai brangaus, arba kuris nors iš jų esminių poreikių (būti mylimu, gerbiamu) nėra patenkintas. Šių laikų pasaulyje žmonės praranda pasitenkinimą gyvenimu ir dėl perteklinio streso, nerimo dėl to, kas bus rytoj, emocinio, socialinio, finansinio nesaugumo. Išsiaiškinus priežastis, svarbu imtis visų priemonių jų neutralizavimui – kreiptis į psichoterapeutą, arba tiesiog pradėti labai rimtai „dirbti“ su savimi – skaityti psichologinę ir dvasinę literatūrą, išsikalbėti, pasiilsėti, derinti darbo ir poilsio režimą. Tikinčiam žmogui vienas iš geriausių vaistų yra kreipimasis į Dievą, atsiprašant už visa, ką padarėme ne taip, ir prašant ramybės...

Antra, poroje labai svarbu lavinti bendravimo įgūdžius: tuomet net ir skirtingo emocingumo lygio poros turi puikią ateitį. Tikriausiai daugeliui žinomas terminas „reflektyvus klausymasis“ – tai klausymasis parodant dėmesį ir aktyvų susidomėjimą pašnekovu: jo mintimis, norais, emocijomis. Jeigu skirtingo emocingumo poros naudoja reflektyvaus klausymosi technikas, partneriai turi daugiau galimybių gerai sutarti ir nesijausti vienas kito nesuprasti. Reflektyvaus klausymosi technikos:

Patikslinimas – ar teisingai supratome kalbantįjį (Ar manai, kad... Gal galėtum patikslinti, kaip vertini... Ar tikrai norėtum/nenorėtum, nes... ir pan.).

Perfrazavimas – kalbančiojo išsakytų minčių perfrazavimas savais žodžiais, parodant, kad supratome kreipimosi esmę (Kaip supratau... (pasakome savais žodžiais), Ar gerai supratau, kad...(pasakome savais žodžiais) ir pan.).

Jausmų atspindėjimas – parodymas, kad suprantate pašnekovo vidinę būseną (Jauteisi nuostabiai, nes... Jautiesi nusivylęs, nes... ir pan.).

Apibendrinimas – pagrindinių pokalbio minčių apibendrinimas, pasiruošimas tolimesniam bendravimo etapui (Dabar nusprendei... Taigi sutariame, kad... ir pan.).

Prisiminkime, kad žmonėms patinka, kai jų klausomės atidžiai ir susidomėję. O  pagrindiniai gero klausymosi principai: nepertraukinėti, nekeisti pokalbio temos, neuždavinėti nesusijusių klausimų, neprimesti savo nuomonės, elgesiu, gestais, mimika, žodžiais atspindėti kalbančiojo jausmus, klausytis tarp eilučių - ką žmogus galvoja, nori, jaučia ir negali arba nenori pasakyti. 

Pozityvaus emocingumo biologija 

Pozityvaus emocingumo fenomenu jau keletą metų domisi ne tik psichologai, bet ir biologai, genetikos specialistai. Naujausi telomerų tyrimai rodo, kad žmonės, pasižymintys aukštu pozityviu emocingumu, ne tik gyvena ilgiau, bet ir yra sveikesni. Telomeras – tai DNR sritis, esanti chromosomos pabaigoje. Ji neturi genetinės informacijos, o tik saugo genetinę medžiagą. Su amžiumi telomerų ilgis trumpėja (tiesa, 2009 metų Nobelio premijos laimėtojai Elisabeth Blackburn su bendraautoriais įrodė, kad vėžinių susirgimų atveju telomerai pradeda nekontroliuojamai augti). Telomerų ilgis gali trumpėti ir dėl streso, o ypač – dėl stipraus, užsitęsusio neigiamo emocingumo. Tuo tarpu žmonių, pasižyminčių aukštu pozityviu emocingumu, telomerų ilgis ilgiau išlieka nepakitęs! Vadinasi, besidžiaugiantys gyvenimu žmonės ilgiau išlieka biologiškai jaunesni! Taigi, jeigu ilgiau norite išlikti jauni ir gyvybingi ne tik savo dvasia, bet ir kūnu – stebėkite saulėtekius ar saulėlydžius, ar žvaigždes, ar plaukiančius debesis, ar banguojančią jūrą, žavėkitės gamtos stebuklais, stabtelkite pauostyti gėlių, atsigulkite ant žemės ir pajuskite, kaip gera pasinerti į pievą, jauskite dėkingumą už visus žmones, kuriuos sutinkate savo gyvenimo kelyje, būkite dėkingi už visus įvykius, visas patirtis, džiaugsmingai dirbkite, džiaugsmingai studijuokite, džiaugsmingai bendraukite, ir tegul Jūsų gyvenimas prisipildo ramybės.