Kaip įveikti patirtį, kai neįstota ten, kur norėjosi?

Kaip įveikti patirtį, kai neįstota ten, kur norėjosi?

Dr. Aistė Diržytė

images1.jpg

Mes nerimaujame, kai sąmoningai arba pasąmoningai suvokiame, kad galime negauti to, ko labai norime. Tas „kažkas“ mums asmeniškai turi būti labai svarbus, nes dėl mums nesvarbių dalykų nekvaršiname galvos. Pavyzdžiui, jeigu norime, kad šiandien būtų giedras oras, nes šviečiant saulei esame geros nuotaikos, tačiau visą dieną planuojame praleisti patalpose, tai ryte, pamatę besikaupiančius debesis, galbūt šiek tiek nuliūsime, bet anaiptol nepradėsime nerimauti. Ir priešingai – jeigu, tarkime, labai svarbu surasti didžiąją gyvenimo meilę, galime pradėti stipriai nerimauti, eidami į pirmąjį pasimatymą ar bendraudami su į akį kritusiu asmeniu. Jeigu labai svarbu išpildyti tėvų, senelių ar savo paties lūkesčius, susijusius su įsivaizduojama profesine ar akademine sėkme – galime stipriai nerimauti dėl įstojimo į aukštąją mokyklą. Nerimas dažnai praneša apie grėsmę – realią ar įsivaizduojamą; jį sukelia mintys: „galiu netekti to, kas man svarbu“. O svarbu gali būti daug kas – meilė, pagarba, pripažinimas, įvertinimas, galų gale - pinigai. Kai kuriems abiturientams nerimą kelia tai, kad tėvams gali tekti mokėti už mokslą, jie jaučiasi nepateisinę tėvų lūkesčių, mano esantys našta ir išbandymas tėvų ar senelių piniginei. Ir savaime suprantama, jog kiekvienam abiturientui norisi, kad tėvai juo didžiuotųsi, vertintų jį kaip savarankišką suaugusįjį, už kurį nereikia mokėti pinigų švietimo institucijai. Jeigu šeima šiuo metu patiria finansinius sunkumus, abiturientas neįstojimą į norimą vietą gali suvokti kaip asmeninę tragediją. Jis mąsto: „jeigu kažkam pavyksta įstoti ten, kur norisi, vadinasi, toks žmogus yra protingas, sėkmingas, gali didžiuotis savimi, juo gali didžiuotis jo šeima, jis tikriausiai ir ateityje sėkmingai įgyvendins savo planus ir gyvens laimingą gyvenimą“. Kai nepavyksta įstoti, dažnai mąstoma pagal tą pačią logiką: „jei nepavyko įstoti ten, kur norėjosi, vadinasi, gal tai reiškia, kad nesu pakankamai protingas, sėkmingas, negaliu didžiuotis savimi, manimi negali didžiuotis mano šeima, tikriausiai ir ateityje man nepavyks sėkmingai įgyvendinti savo planų ir panašu, kad gyvenime nebūsiu laimingas“. Visgi tokia „mąstymo logika“ yra visiškai klaidinga! Moksliniai tyrimai rodo, kad iš 2 procentų protingiausių, gabiausių pasaulio abiturientų, kurių intelekto koeficientas siekia 140 balų, ne visiems pavyksta įstoti ten, kur norisi! Be to, dažnai yra žinomi atvejai, kai neįstojęs į išsvajotą vietą asmuo netikėtai atranda naują profesinę kryptį ir sukuria labai laimingą gyvenimo scenarijų! Netiesa, kad į laimę veda tik vienas kelias. Prisiminkite, kiek kartų gyvenime nepavyko iš karto gauti to, ko norėjosi, bet vėliau gyvenimas pasiūlė dar įdomesnes, patrauklesnes galimybes!

Ką turėtų žinoti į norimą vietą nepatekę abiturientai?

Žinoma, jeigu nepavyksta įstoti ten, kur norėjosi, pirminė reakcija gali būti aštriai skausminga - gali būti labai skaudu, apimti liūdesys, nusivylimas, gėda, kaltė, nepasitikėjimas savimi. Kai kuriems nepatekimas į norimą vietą gali reikšti svajonės neišsipildymą. Ir visgi nereikia iš karto bėgti nuo savo skausmingų minčių ir emocijų, nereikia pulti stačia galva į kokius nors darbus, veiklas ar pramogas, mėginant save įtikinti: „man visai neliūdna, nėra ko liūdėti“. Jeigu nusivylėte tuo, kad nepavyko įstoti, kur norėjote, pirmiausia sau pasakykite: „Jaučiuosi labai nusivylęs“. „Man liūdna“. „Man skaudu“. „Man negera“. „Aš taip norėjau, siekiau, ir dabar jaučiu tokią baisią tuštumą, tokį didelį liūdesį, neviltį, sielvartą“. Leiskite sau suvokti, ką jaučiate. Priimkite gyvenimo patirtį. Kiekviena gyvenimo patirtis mus geriau paruošia ateičiai. Ar Lietuvos galiūnas Žydrūnas Savickas išliktų galiūnu, jeigu bent metus pagyventų dešimties kvadratinių metrų kambarėlyje, niekur iš jo neišeidamas? Kas būtų, jeigu tame kambarėlyje nebūtų jokių sunkių daiktų ir kas nors keletą kartų per dieną tiektų skaniausius patiekalus? Vargu, ar po metų jo jėga būtų tokia pat didelė. Kaip sunkaus svorio kilnojimas, treniravimasis Žydrūnui Savickui padeda išlikti galiūnu, taip sudėtingos gyvenimo patirtys ugdo mūsų stiprybę, psichologinį atsparumą, padeda mums pasiekti puikesnių gyvenimo rezultatų ateityje. Netiesa, kad nuo to, kaip klostosi reikalai iš karto po mokyklos baigimo – pavyksta įstoti ar nepavyksta, priklauso visas žmogaus tolimesnis likimas. Netiesa, kad profesiją, karjerą renkamės tik kartą. Jeigu labai norite, anksčiau ar vėliau darysite, ką norite – tai tik laiko klausimas. Svarbiausia, kad būtumėte gerai pasiruošęs gyvenimui, turėtumėte stiprybių, kurios išugdomos ne kaip nors kitaip, o tik per sunkius gyvenimo išbandymus ir išmėginimus.

Kaip derėtų kalbėtis? Kaip palaikyti?

Tėvai pirmiausiai turi suprasti, ką jų vaikas mąsto ir stebėti, kaip jis jaučiasi. Gali būti, kad abiturientas, kuris neįstojo ten, kur norėjo, mėgins kitiems demonstruoti, jog visai nepergyvena dėl to, kas įvyko, bet taps labiau užsidaręs, užsisklendęs, atsiribojantis, arba – dar ir piktas, atšiaurus, net agresyvus. Visa tai – natūralios reakcijos. Stipresnė reakcija rodo, jog abiturientas skaudžiai išgyvena situaciją, nes jam buvo labai svarbu įgyvendinti svajonę, pateisinti galbūt ne tik savo, bet ir tėvų lūkesčius. Tėvai gali sušvelninti tokias reakcijas, padėdami aiškiai suprasti, kad jis yra mylimas, gerbiamas, vertinamas besąlygiškai, neatsižvelgiant į egzaminų ar stojimo sėkmę. Vaikams labai svarbus tėvų pripažinimas ir palaikymas, net jeigu jie šio savo poreikio ir neparodo. Jeigu tėvai nori padėti savo vaikui – būtų geriausia, jeigu jie iš pradžių nusiramintų patys dėl to, kas įvyko. Kai kurie tėvai vaikų neįstojimą į norimą vietą (pavyzdžiui, valstybės finansuojamą), vertina kaip „katastrofą“. Be abejonės, abiturientas iš karto tai pajus ir gali pradėti jaustis kaltas, kad tėvams sukėlė emocinių arba dar ir finansinių rūpesčių. Tėveliai, įsidėmėkite, vaikas nekaltas, kad nepavyko įstoti ten, kur norėjosi! Ir Jūs nekalti! Negalvokite, kad „reikėjo paspausti labiau“! Negalima iš vaiko „išspausti“ rezultatą – įstojimą! Kartais gyvenime kai kurie dalykai tiesiog nutinka. Pavyzdžiui, nutinka, kad žmogus suserga sunkia liga. Džiaukitės ir būkite dėkingi likimui, jeigu „nutiko“ tik šitai, o Jūsų vaikas yra gyvas ir sveikas!

Kokias klaidas daro vaikai / tėvai?

Pirmoji klaida – emocijų nureikšminimas. Ir vaikai, ir tėvai gali mėginti išstumti skausmingas emocijas – liūdesį, nusivylimą, nerimą, gėdą, pyktį. Taigi svarbu sau leisti suvokti, ką jaučiu, kai visa tai vyksta mano gyvenime. Apie tai galima pamąstyti vienam, galima patikėti dienoraščiui, geriausiam draugui arba supratingam artimajam. Kita klaida – situacijos sureikšminimas, katastrofizacija. Kai kurie pradeda svarstyti: „na štai, metai sugadinti“, „viskas, katastrofa, kas dabar bus?“. Geriau pagalvojus, nieko baisaus neįvyko! Kas žino, jei gyvenimo ranka nukreipia upes į ežerus ar jūras, gal ši ypatinga ranka ir mūsų, žmonių gyvenimus pakreipia ten ir taip, kad atrastume didžiąją savo buvimo žemėje prasmę ir tikslą.