Institute of Management and Psychology

Kaip išlaikyti pozityvumą sergant?

Kaip išlaikyti pozityvumą sergant?

© Dr. Aistė Diržytė

UAB Vadybos ir psichologijos institutas

lo.jpg

Jeigu kas nors Linai prieš daugelį metų būtų pasakęs, kad ji susirgs onkologine liga, - tiesiog nebūtų patikėjusi. Ne todėl, kad manė sveikai gyvenanti, bet todėl, kad tai tiesiog atrodė nerealu. Televizorių ekranuose matyti pasiligoję sunkiai sergančiųjų veidai, įdubę skuostai, pajuodę paakiai, išslinkę plaukai – jai kėlė slogutį ir piešė labai niūrų onkologinės ligos vaizdą. Todėl, kai gydytojos kabinete išgirdo žodžius „labai gaila, bet Jums – vėžys“, ji negalėjo tuo patikėti.

“ Kaip gi vėžys? Iš kur? Gal jie blogai nustatė? Supainiojo tyrimų rezultatus? Ne! Tik ne man!“. Supratusi, kad tai visgi tiesa, ji pradėjo pykti: pirmiausia, ant gydytojų, -„ kodėl jie negalėjo nustatyti rizikos dar iki susergant?“! Pradėjo pykti ant savęs, svarstyti, ką darė ne taip. Pyko ir ant aplinkinių, visų, kurie ėmė atrodyti „vienaip ar kitaip sugadinę gyvenimą“.

Vieną vakarą, šitaip jai besvarstant, staiga atėjo mintis, kuri tarsi šaltu vandeniu perliejo įkarštį: „Niekas čia nekaltas. Nė Tu pati. Niekas“. Ir pasijuto tokia suglumusi, tokia bejėgė. Pati nepajuto, kaip pradėjo melstis: „Dieve, jeigu Tu esi, prašau, išgydyk mane...  Aš noriu gyventi“. 

Kitą naktį susapnavo sapną: Mėlynų linų lauke ji mato save, žiūrinčią į dangų, ir kažkas jai sako: „Tie, kurie nori gyventi – gyvena. Nuo Dievo priklauso žmogaus gyvenimo ilgis, o nuo žmogaus – plotis.“ Pabudusi iš sapno, Lina buvo nepaprastai susijaudinusi. Kadangi buvo vidurnaktis, bet nesinorėjo miegoti, iš knygų lentynos paėmė pirmą pasitaikiusią knygą. Pati nustebo pamačiusi, kad „išsirinko“ Dalai Lamos „Tyrą širdį“. Aklai atvertusi puslapį, perskaitė: „jei problema išsprendžiama – nėra ko pergyventi, o jei neišsprendžiama – tai nėra ko pergyventi juo labiau“.

„Ar išsprendžiama mano problema? Ar įveikiama mano liga?“ – pradėjo mąstyti Lina. Prisiminusi savo sapną, ji ilgai galvojo, bet paryčiais jau turėjo atsakymą: „Taip, išsprendžiama. Gyvenimu“.

Šiandien yra praėję daug metų nuo tos dienos, kai Lina išgirdo savo diagnozę. Jau ne kartą jai slinko plaukai, ne kartą kelioms dienoms būdavo „paguldyta į lovą“, bet iš kažkur jos gyvybės ugnelė vis įsiliepsnoja, tarsi nematomos rankos pakurstyta. Kartais Linai atrodo, kad ji beveik visai nededa pastangų, „kad gyventų“, dar daugiau – dabar ji mano, kad žymiai svarbesnė yra „ugnelė“ žmogaus širdyje, kurią, jos įsitikinimu, irgi kursto nematoma ranka.

Kiek „tokių Linų“ gyvena pasaulyje? Šimtai, tūkstančiai, milijonai? Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje gyvena milijonai žmonių, sužinojusių vėžio diagnozę, reiškiančią ypatingą gyvenimo išbandymą.

Kiekvieną dieną – tūkstančiai

Kiekvieną dieną onkologinės ligos diagnozę sužino tūkstančiai. Ir nors aplinkiniai su gailesčiu žvelgia į susirgusįjį, daugelis ragina: „nenusiminkite, reikia būti pozityviu, reikia mąstyti pozityviai, viskas bus gerai“. Ar įmanoma būti pozityviu po to, kai išgirdome diagnozę, kuri mažų mažiausiai reiškia neišvengiamus nepatogumus, nemalonumus, normalaus gyvenimo ritmo pasikeitimus? Tie, kurie mano, kad pozityvus mąstymas gali viską, užtikrintai tvirtina: „svarbu tikėti, svarbu nepasiduoti, svarbu negalvoti apie blogus dalykus“. Bet tie, kurie kada nors yra sunkiai sirgę arba sirgo jų artimasis, puikiai žino, kaip sunku „būti optimistu“, kai liga šaukte šaukia apie save, ir reikia ištverti nemalonias procedūras, vizitus pas gydytojus, kūno skausmus...

Kelią įveikia tas, kuris eina

Įvairūs žmonės skirtingai supranta, ką reiškia „būti pozityviu“. Vieni mano, kad tai reiškia „nekreipti dėmesio į nemalonumus“, „nedejuoti“, „nesiskųsti likimu“. Kiti įsitikinę, kad tai reiškia „būti drąsiu sunkumų akivaizdoje“, „priimti gyvenimo iššūkius“, „konstruktyviai spręsti problemas“. Psichologijoje pozityvumas apibrėžiamas kaip sugebėjimas „aiškinti įvykius, reiškinius kaip besąlygiškai turinčius prasmę, naudą; tikėjimas, kad gyvenimas besąlygiškai yra dovana, o sunkumai - iššūkis, ir net sudėtingos istorijos galų gale baigiasi laimingai“ (Seligman, 1990). Taigi „būti pozityviu“ reiškia sugebėti konstruktyviai įveikti sudėtingas gyvenimo situacijas. Tai nereiškia nepriimti savo jausmų (pavyzdžiui, neverkti), bet tai reiškia „siekti pergalės“ (ramybės, sveikatos), prisimenant, kad „kelią įveikia tas, kuris eina“.  

Nereaguoja tik angelai

Net patys pozityviausi onkologiniai ligoniai, tie, kurie yra remisijoje (šiuo metu nėra onkologinės ligos simptomų) pripažįsta, kad buvo laikas, kai jautėsi labai liūdni ir prislėgti. Dar daugiau – kai kurie išgyveno tikrą depresiją. Neįmanoma visą laiką išbūti emociškai „geroje būsenoje“ – per vieną dieną mumyse ne kartą gali kilti emocinis skausmas, nerimas, liūdesys. Jeigu norėtume būti 100 procentų „nereaguojantys“ ir tokia prasme „pozityvūs“ – jau nebūtume žmonės, bet angelai. Gyvenant šiame pasaulyje normalu jausti emocinį „bangavimą“. Svarbiausia, kai esi panardintas į skausmo gelmę, toje gelmėje nepasilikti. Kas būtų, jeigu naras, paniręs į vandenyno gelmes, per ilgai jose pasiliktų? Jis galėtų ir nebeiškilti. Panašiai yra ir su mumis, jeigu žmogus koncentruojasi tik į negerus dalykus ir per ilgai „į tai paniręs“ pasilieka, iškyla grėsmė jo emocinei gyvybei.

Juodi debesys yra plaukiantys

Taigi „būti pozityviu“ nereiškia „niekada negalvoti, nematyti, negirdėti, nejausti, neišgyventi“ to, ką galima apibūdinti kaip „kažką bloga“. Svarbu suprasti (jeigu dar neįsitikinote), kad „juodi debesys“, kokie baisūs jie beatrodytų, yra plaukiantys. Jeigu susirgote sunkia liga, tai reiškia, kad gyvenimas Jums skyrė ypatingą išbandymą. Suraskite žmonių, su kuriais galėtumėte apie tai pasikalbėti, pabūti kartu (kai to norisi). Gal rasite tokių, kurie suteiks vertingų patarimų apie gydymąsi, šalutinių poveikių mažinimą. Būtų puiku, jeigu per visus kūniškus nepatogumus rastumėte jėgų skirti dėmesio savo sielai. Nes ne kūnas, kuris keičiasi, bet ji yra tikroji Jūsų esmė.