Institute of Management and Psychology

Kaip įveikti bejėgiškumą?

Kaip įveikti bejėgiškumą?

© Dr. Aistė Diržytė

 UAB Vadybos ir psichologijos institutas

 

Paveiksliukai_089.gif 


Kiekvienas sveikos psichikos žmogus, paklaustas, ar yra dalykų, kurių jis niekada nesugebėtų atlikti, atsakytų: taip. Kai kurie iš mūsų galbūt niekada nenukeliausime žirgais iki Viduržemio jūros, neįkopsime į Everestą arba aukščiausią Himalajų kalnyno viršūnę Nanda Devi, neperplausime plaustu vandenyno... Kai kuriems atrodo „nepasiekiami" ir paprastesni dalykai: „niekada gerai neišmoksiu matematikos/ fizikos/ chemijos/ užsienio kalbos", „niekada neturėsiu svajonių namo", „niekada neįsigysiu svajonių automobilio", „niekada su manimi nebus mano svajonių idealas (mergina/ vaikinas)", „niekada nerasiu bendros kalbos su tėčiu/ mama/ mokytoja/ auklėtoja/ dėstytoja/ ir t.t.", „niekada nebus taip, kaip norėčiau, kad būtų"... Kai kurie sunkiai sergantys sau pasako: „niekada nepasveiksiu", kai kurie bedarbiai sau kartoja: „niekada negausiu normalaus darbo"... Kai kurie nusivylusieji meile prasitaria: „niekada nepatirsiu nuostabios meilės". Apimti depresijos panarina galvą: „niekada nebūsiu laimingas"... Niekada, niekada, niekada: „niekada nebūsiu", „niekada nebus", „niekada nesugebėsiu", „niekada nepavyks"... Ir kas atsitinka, kai pasakome „niekada"?

„Niekada"? Sezamai, užsiverk!

Įsivaizduokime, esate vienas namuose ir trumpam, nepasiėmęs raktų, bėgate į kiemą. Pamiršęs apie tai, kad nepasiėmėte raktų, netyčia užtrenkiate duris. Kas atsitiks? Turėsite laukti, kol kas nors ateis ir jas Jums atidarys. Arba kabarositės per langą, jei tai yra įmanoma. Bet į vidų patekti kitaip negalėsite – durys prieš Jus uždarytos, užvertos. Ir tą padarėte tik Jūs pats. Nors nenorėjote. Pasakydamas sau „niekada" Jūs netyčia duodate negatyvų nurodymą savo pasąmonei: „Sezamai, užsiverk". Jūs „užtrenkiate duris" sau prieš nosį, ir paskui gali tekti laukti, kol kas nors kitas, gal net psichologas, kunigas – jas atidarys – kad patektumėte į savo „vidų", atgautumėte gyvenimo džiaugsmą, ramybę, pasitikėjimą, išpildytumėte savo galimybes. Kai sau pasakote „niekada", Jūs įdiegiate į save „niekada" programą. Vėliau Jūs nesąmoningai net nesistengsite, kad įvyktų kažkas, kas neatitinka Jūsų programos. O jei matysite, kad „niekada" programa veikia, įvykiai klostosi pagal ją, sau pasakysite: „taip ir maniau". Pavyzdžiui, žmogus, manantis, kad „niekada" gerai neišmoks anglų kalbos stengsis žymiai mažiau nei tas, kuris mano, kad „kada nors" gali gerai išmokti anglų kalbą. Netikintis savo galimybėmis, susidūręs su kiekviena nesėkme, save teisins: „viskas vyksta taip, kaip ir tikėjausi"... Tas, kuris netiki meile, nes mano, kad „niekada" jos nesulauks, gali jos „niekada" ir nesulaukti – jis jos paprasčiausiai nepastebės. O jei ir pastebės, jo programa naujas galimybes arba jausmus sunaikins kaip virusą: „juk taip būti negali"...

Mąstymo klaida

Jei kalbėdamas apie savo gyvenimą, santykius, karjerą, pinigus, laimę, meilę sau tyliai arba garsiai sakote „niekada" – darote, anot kognityvinių psichoterapeutų, mąstymo klaidą, - juk niekas negali žinoti, nė Jūs pats, kaip susiklostys Jūsų gyvenimas. Jei esate krikščionis, pamąstykite apie tokį paradoksą: kaip galime tikėti, kad „kada nors" pateksime į rojų, jei manome „niekada" nesugebėsią sutarti su kokiu nors sudėtingo būdo žmogumi, arba ką nors išmokti, ko nors pasiekti. Tai kas gi lengviau? Pasiekti dangų ar ką nors žymiai paprastesnio, žemiškesnio? Be to, jei manytume „niekada nepateksiu į dangų" – tuomet kokia apimtų būsena? Sutikite, toji būsena galėtų būti neviltis. Su ja susiję būsenos – apatija, bejėgiškumas, liūdesys, arba pyktis, net neapykanta... Nieko neprimena? Ir kiekvieną kartą, kai Jūs ko nors norėtumėte, bet sau pasakote „deja, niekada", Jūs ne tik padarote mąstymo klaidą, ne tik įdiegiate į save negatyvią programą, bet ir pasipriešinate / nusižengiate vienai iš pagrindinių pozityvių savybių (teologine prasme, dorybių) – vilčiai. Kodėl taip atsitinka?

Išmokto bejėgiškumo eksperimentas

Martinas Seligmanas, pozityviosios psichologijos mokyklos įkūrėjas, psichologijos profesorius iš Pensilvanijos universiteto, 1974 metais su bendraautoriais sukūrė „išmokto bejėgiškumo" terminą. Jis atliko tokį eksperimentą: šuniukas, paprastai gyvenantis laisvėje, buvo patalpintas į narvelį. Narvelio durelėmis buvo paleista elektros srovė. Kai tik šuniukas mėgindavo išeiti iš narvelio, jis „gaudavo per snukutį" – patirdavo pakankamai stiprų skausmą. Liūdniausia, po kelių nesėkmingų mėginimų išeiti, jis atsigulė narvelio kamputyje, ir daugiau nebandė mėginti savo jėgas. Net dienos pabaigoje, kai tyrėjai atidarė dureles ir padėjo šuniukui maisto, pieno prie atidarytų durelių – šuniukas vis tiek nėjo iš narvelio. Jis liūdnai gulėjo, tarsi būdamas visiškai tikras, kad jei tik pajudės, durelės užsidarys, o jis vėl patirs skausmą. Kitaip tariant, šuniukas išmoko bejėgiškumo.

Žmonių bejėgiškumas

Išmokto bejėgiškumo terminą Martinas Seligmanas su bendraautoriais pritaikė ir žmonėms. Jo teigimu, jeigu žmogus kelis kartus iš eilės patiria emocinį „elektros šoką" kurioje nors gyvenimo srityje – jis išmoksta tikėtis blogiausio. Tuo tarpu tikintis blogiausio – nesąmoningai ribojamos savo paties galimybės. Žmogus nebeišlaiko pakankamo aktyvumo ir iniciatyvos lygio, o tai gali turėti lemtingą neigiamą įtaką rezultatams. Taigi jeigu Jums kelis kartus yra nepasisekę kurioje nors srityje, ir esate pajutęs gilų bejėgiškumą – labai svarbu išmokto bejėgiškumo pėdsakus ištrinti, antraip nebūsite pakankamai iniciatyvus ir motyvuotas padaryti visa, ką galite geriausio reikiamoje situacijoje.
 

Kaip įveikti bejėgiškumo pėdsakus?

Įveikti bejėgiškumo pėdsakus įmanoma pasitelkiant pozityvaus, konstruktyvaus mąstymo galią. Svarbiausia – noras „išeiti iš narvelio" turi būti didesnis už baimę patirti tarpinį pralaimėjimą ar net skausmą, diskomfortą, nepatogumus. Visgi daugelis mokslininkų pastebi, kad pralaimėjimo skausmas gali būti stipriau veikiantis, motyvuojantis nei laimėjimo malonumas. Ne veltui yra sakoma: „baimės akys didelės". Žmogus, įsivaizduojantis skausmą dėl galimo pralaimėjimo detaliau ir su didesniu emociniu jautrumu nei pasitenkinimą pasiekus rezultatą, vargiai imsis aktyvaus veikimo. Jeigu baimė turi didesnį emocinį krūvį negu noras – net puikias žinias turintis žmogus nesiims veiksmo. Veiksmui reikia, kad noras ar viltis įgyvendinti norą būtų didesni už baimę. 

Baimė - slopintoja

Baimė gali slopinti iniciatyvą, norą veikti. Individas pradeda abejoti savimi, nepasitikėti kitais ir aplinkybėmis, jam saugiausia pozicija – atsitraukti, arba, naudojant Martino Seligmano eksperimento terminus – „likti gulėti narvelio kamputyje". Žmogus susitaiko su situacija, kokia ji yra, jam tai atrodo priimtiniau už galimas iniciatyvos pasekmes. Jis gali net nepastebėti palankiai besiklostančių aplinkybių, neįvertinti, kad „narvelio durelės jau atsidarė". Jam atrodo, kad bet koks aktyvumas bus atnešantis vien skausmą ir pralaimėjimą. Įdomiausia, žmogus gali net nesuvokti, kad jame yra tokia baimė. Jis gali paprasčiausiai racionalizuoti: „man to nereikia", „aš to nenoriu", „mano gyvenimas yra ramus, ir tai šimtą kartų geriau nei kitoks gyvenimas".

Baimė - pagalbininkė

Baimė gali būti transformuota į pagalbininkę. Baimė gali veikti ne tik destruktyviai, bet ir konstruktyviai, iš priešo ji gali tapti pagalbininke, padedančia siekti tikslų ir net gyventi kokybiškesnį gyvenimą. Kai kurie žmonės būtent dėl baimės gali atsisakyti žalingų įpročių. Baimė susirgti plaučių ligomis gali paskatinti mesti rūkyti, baimė degraduoti ir prarasti didelį nervinių ląstelių kiekį gali sustabdyti nuo alkoholizmo, baimė jaustis nevertingu, nepatyrusiu tikros meilės, neišnaudojusiu gyvenimo / Dievo duotų dovanų, galimybių gali paskatinti žmogų naujiems pokyčiams gyvenime.

Nuo ko pradėti?

1) Pirmiausia, nuoširdžiai sau atsakykite, kokio norėtumėte gyvenimo per ateinančius bent jau vienerius metus (pavyzdžiui, galbūt norėtumėte susidraugauti su kokiu nors žmogumi, arba gal norite išmokti groti gitara, tapti savanoriu, tapti „Ateities" ar „Marijos radijo" žurnalistu ar pan.).

2) Pamąstykite, ko reikėtų, kad būtent toks gyvenimas ir būtų (pavyzdžiui, gal reikėtų susirasti, kas padėtų viso to išmokti).

 3) Atsakykite,ką Jūs pats galėtumėte padaryti, kad Jūsų gyvenimas būtų toks, kokio norėtumėte. Beje, specialistai rekomenduoja pastarajam klausimui pateikti mažiausiai 5 atsakymus – strategijas.

Kai pagalvojote apie būsimus metus, atsakykite, 1) kokios norėtumėte būsimos dienos, 2) ko reikėtų, kad ji būtų tokia, kokios norite, bei 3) ką geriausio Jūs pats galite padaryti (5 atsakymai – strategijos), kad dienos bėgyje jaustumėtės geriausiai ir pasiektumėte geriausius rezultatus.

Jeigu aiškiai žinote, ko norite, kaip tai galima pasiekti bei ką Jūs pats galėtumėte padaryti, kad tai būtų įgyvendinta – pradėkite veikti. „Kai veikiate, jūs esate fleita, kurios širdyje valandų šnabždesys virsta muzika" (Kahlilis Džibranas).