Institute of Management and Psychology

Kaip siekti laimės?

Kaip siekti laimės?

© Dr. Aistė Diržytė

 UAB Vadybos ir psichologijos institutas

 

unicorn_and_rainbow-1842.jpgKaip manote, ko neatsisakytų nė vienas pasaulio žmogus? Tikrai rastume tokių, kurie atsisakytų saldumynų, mėsos, kelionės į Meksiką, savaitės poilsio Neringoje, įdomaus darbo ir net... pinigų. Bet ko neatsisakytų nė vienas? Nė vienas neatsisakytų laimės, nes mokslininkai sako, kad ji – didžiausia žmonių svajonė arba... nuostabi kai kurių realybė.

 

Bendras vardiklis

Galime skirtis nuo kitų žmonių ūgiu, svoriu, genais, pomėgiais, socialiniu statusu. Galime būti skirtingų religinių įsitikinimų, galime būti augę skirtingose kultūrinėse aplinkose, tačiau visi turime bendrą vardiklį, – visi norime laimės. Būti laimingu – karščiausias kiekvieno žmogaus noras, ilgesys, tikslas, sielos šauksmas. Šio ilgesio vedami ir niekaip negalėdami jo nuraminti, kai kurie griebiasi alkoholio, net narkotikų, kiti lieja ašaras, bando pakelti prieš save ranką (baudžia save, negalinčius surasti to, ko taip trokšta), dar kiti „suakmenėja“ lyg jiems būtų į viską šiame pasaulyje nusispjaut, arba blaškosi it į krantą išmestos žuvys. Bet kas atsitiktų, jeigu žuviai, išmestai į krantą, pasiūlytume alaus, sidro, linksmų žuvų kompaniją arba pinigų, gerai, tiek to, žuvis yra žuvis – riebų slieką? Išmestos į krantą žuvies laimės paslaptis slypi vandenyje. O mūsų, žmonių? Kame slypi mūsų laimės paslaptis?

Kame laimės paslaptis?

 Žinoma, kiekvienas laimę supranta savaip. J. Rousseau sakė, kad laimės sąlygos - “gera sąskaita banke, geras virėjas, geras virškinimas”. Panašiai mąstė ir filosofas Epikūras: pagal jį, laimė – tai galimybė patirti malonumus. Kitaip tariant, jei turi pinigų ir gali mėgautis malonumais – ko betrūksta? Turėdami tokį laimės įsivaizdavimą, kai kurie žmonės sau pasako: neturiu daug pinigų ir negaliu mėgautis visais malonumais, kurių užsigeidžiu, vadinasi, esu nelaimingas, vadinasi, mano gyvenimas nieko vertas. Vadinasi, laimingi yra tik turtingi. Ir kai toks žmogus vieną dieną taps turtingu ir iki soties pasimėgaus malonumais, pasipuikuos prieš kitus prašmatniais automobiliais ir namais – jis nusivils: „O kur gi ta žadėtoji laimė? Kaip ir turėčiau būti laimingas, bet kodėl toks nesijaučiu?“ Tikriausiai esate girdėję apie žinomus atlikėjus, žvaigždes, kurie, net žarstydamiesi milijonais, jaučiasi labai nelaimingi, ima vartoti narkotikus arba net nusižudo. Taigi, panašu, kad J. Rousseau ir Epikūras tik iš dalies buvo teisūs: pinigai ir malonumai gerai, bet tikros laimės jie nesuteikia.

Geriau prisiminti ar neprisiminti?

Dar netikėtesnė A. Schweitzer laimės samprata: laimė – tai “gera sveikata ir prasta atmintis”. Kitaip tariant, tikrai laimingas gali būti tik sveikas žmogus ir tik tada, kai jis nelabai prisimena savo praeitį. Kodėl? Ogi kiekvienas per savo gyvenimą esame turėję įvairių skaudžių patirčių. Patyrę skausmą praeityje, mes imame tikėtis skausmo ateityje, nebegalime atsipalaiduoti, gyventi „čia ir dabar“, nebegalime negalvoti apie tai, kiek dar vargų neišvengiamai turėsime patirti ateityje. Įsivaizduokime, kas būtų, jei vieną dieną atsibudę nebeprisimintume viso blogo, kurį išgyvenome, neprisimintume, kad su kažkuo pykstamės, arba kažkas vakar nuliūdino, arba, kad praeityje mes nepasiekėme tų rezultatų, kuriuos tikėjomės pasiekti. Įsivaizduokite, kad praeities su jos patamsiais ir šešėliais nebėra, kad viskas buvo tik labai gera, kad prasideda nauja diena, kuri yra tokia, kokia jums labiausiai patinka. Ir jūs esate pilnas energijos, visiškai sveikas, visiškai gyvybingas ne tik savo kūnu, bet ir siela, kuri nori džiaugtis, kurti, veikti, siekti, dainuoti... Gražu, ar ne? O kas, jeigu yra toks žmogus, kuris negali pasigirti gera sveikata? Ar tai reiškia, kad jis negali būti laimingas? Ar nesate matę žmonių, kurie sunkiai serga, bet šypsosi labiau už sveikuosius? O kas, jeigu mes negalime pamiršti savo praeities? Negalime pamiršti, kad ką nors ypatingai mums brangaus praradome, netekome, išsiskyrėme... iki susitikimo amžinybėje. Jei negalime pamiršti, ar tai reiškia, kad jau nebegalime būti laimingi? Kad laimingi tik tie, kurie neturi skaudžių patirčių arba... turi prastą atmintį. Tai netiesa.

Geriau suvokti ar nesuvokti?

Įdomiai laimę suprato ir rašytojas Mark Twain, kuris sakė, kad tikros laimės sąlyga yra “geri draugai, geros knygos ir mieguista sąmonė”. Pagal jį, jei neturi gerų draugų, jei neskaitai gerų knygų ir pernelyg jautriai (o ne „mieguistai“) reaguoji į nesėkmes, nemeilę, įžeidimą, - negali būti laimingas. Tikriausiai sutiksite, kad geri draugai gali labai praturtinti mūsų gyvenimą. Lygiai kaip ir geros knygos. Bet kas, jeigu staiga vienas atsiduri svetimoje šalyje, kur dar neturi draugų? Arba nėra galimybės paskaityti gerų knygų? Arba labai aiškiai suvoki, kad kažkas Tavęs nepriima, negerbia (pavyzdžiui, užsienyje išgirsti pastebėjimus: „ai, čia iš tos Lietuvos, mūsų tarnaitė irgi buvo iš Rusijos“). Ar jau nebegali būti laimingas? Ne tik psichologijoje, bet ir įvairiose religijose keliamas žmogaus laimės šiame besikeičiančiame pasaulyje klausimas:

Ateiti ir išeiti tuščiomis rankomis – tai žmogiška.

Gyvenimas yra tarsi plaukiantis debesis, kuris atsiranda.

Mirtis yra tarsi plaukiantis debesis, kuris išnyksta.

Tačiau yra vienas dalykas, kuris visada išlieka aiškus. Jis tyras ir švarus, nepriklausantis nei nuo gyvenimo, nei nuo mirties.

Kas yra tas vienas tyras ir švarus dalykas? -  Zeno Meistras Seung Sahn

 

Būti laimingu – sugebėjimas ir dovana

Tikriausiai daugelis puikiai žinote stoikų motto: “Kas man atsitinka, priklauso nuo likimo, kaip aš į tai reaguoju – priklauso nuo manęs”. Būtent taip: buvimas laimingu – ne rezultatas, kuris priklauso nuo to, ką aš iš gyvenimo gaunu, bet sugebėjimas. Koks sugebėjimas? Būti dėkingu už visa, ką gyvenimas duoda, matyti šviesiąją gyvenimo pusę, džiaugtis kitų ir savo sėkme. Jeigu esate išsilavinęs žmogus ir dėl mokslinio intereso kada nors pasidomėjote rytų religijomis, tai išmanote, kad, pavyzdžiui, budistų vienuoliai gyvena pagal tam tikras taisykles. Kokios tos taisyklės? Gana protingos: užsiimk tik vienu dalyku vienu metu, užsiimk neskubėdamas ir susikaupęs, užsiimk atsidavęs visa širdimi, užsiimk tik tuo, kas tikrai būtina, ilsėkis, kai jauti, kad norisi, pasišvęsk tikslui, šypsokis ir tarnauk kitiems, tegu kasdieniniai darbai tampa meditacija, gyvenk paprastai.  Kitaip tariant, gyvenk „čia ir dabar“, atjausdamas, gerbdamas ir mylėdamas visas gyvas būtybes (įskaitant save). Kuo psichologus žavi šios taisyklės? O gi tuo, kad tai – būdas patirti laimės būseną savo kambarėlyje arba bet kur, kur tik nukeliausite. Krikščionims, kurie gyvena tikėjimu, kad Jėzus Kristus gyvas šiandien ir jie gali su juo širdyje bendrauti ir jį patirti - „laimės portalas“ atviras nuolat! Ar gali būti kas nors nuostabesnio? Tiesa, kartais atsitinka taip, kaip stovime nuošalyje, bijodami, nedrįsdami, ar nežinodami, kaip į šį „laimės portalą“ įžengti. Manome, kad esame prikrėtę kvailysčių, dėl kurių neturime teisės būti laimingi ir jausti savyje visišką šviesą ir ramybę. Arba nesijaučiame padarę ką nors blogo, bet mums vis tiek negera, liūdna, neramu. Ką daryti?

Kaip įžengti į „laimės portalą“?

Tibetiečių Budizme yra graži praktika, vadinama Tonglen. Kai tik esate liūdnas, neramus ar pykstate, pirmasis žingsnis - tiesiog nusiųsti kitam arba sau meilę. Net jei nejaučiate meilės, mintyse arba garsiai, kai esate vienas, ištarkite (galvodami apie tą žmogų arba save): “Aš siunčiu Tau meilę ir šviesą. Aš linkiu Tau visokeriopo gėrio ir pilnatvės”. Tai ketinimas, kuris turi prasmę, ir svarbesnis už tai, ką jaučiate. Tiesiog siųskite meilę ir šviesą, nesvarbu, kaip jaučiatės. Siųskite meilę bei šviesą ir sau, kokioje neigiamoje situacijoje beatsidurtumėte. Beje, tibetiečiai sako, kad tai nuostabi praktika, sukurianti tikrus padarinius, nes žmonės, kuriems jūs siunčiate meilę ir šviesą, pajaučia tai tam tikrame lygmenyje ir dažnai pradeda reaguoti kitaip. Kai kurie žmonės priešinasi ir nenori šio pratimo daryti. Jei tai įvyktų Jums, tiesiog nusiųskite meilę ir šviesą savo pasipriešinimui ir pykčiui. Antrasis žingsnis – padėkojimas. Mintyse arba garsiai, kai esate vienas, ištarkite: „Aš dėkoju Tau, Gyvenime, už visa, ką man duodi, už visas Tavo dovanas. Aš žinau, kad visa tai yra mano naudai“. Krikščionims trečiasis žingsnis, įžengiant į „laimės portalą“, būtų toks: mintyse arba garsiai ištarti: „Gyvasis Dieve, esu viena su Tavimi, gyvenk per mane, veik per mane, atsiduodu Tau visiškai“.

Geriausias laikas būti laimingu - dabar

Tikriausiai prisimenate chrestomatinį XX a. vokiečių rašytojo Hermanno Hessės kūrinį „Prieglobstis“. Autorius rašė: "Daugelį metų mane lydėjo karšta svajonė... Jos esme tokia: prieglobstis. Skirtingais laikais tas prieglobstis atrodydavo skirtingai. Bet esmė ir prasmė visuomet išlikdavo tokios pat: vasarnamis užmiesty ar laivo kajutė, trobelė Alpėse ar sodas Toskanoje, - prasmė vis ta pati: prieglobstis!"... Kūrinio pabaigoje autorius nustebina prisipažinimu, kad tikrasis prieglobstis yra ne Alpėse ar ant ežero kranto, bet pačioje žmogaus širdyje. Kaip teigia psichologijos mokslų daktarė, žinomiausia New York televizijos laidų ekspertė B. Shoshanna, šiuolaikinėje XXI a. psichologijoje jau nebesuprantami svarstymai apie žmogaus laimę, nekalbant apie Dievą, tikros laimės šaltinį, kuris gali būti kiekvieno atrandamas kaip nuostabiausias prieglobstis ir išsipildymas. Žuvies laimės paslaptis slypi vandenyje, o mūsų vanduo, tikroji laimė yra Dievas. Kai išmokstame gyventi „čia ir dabar“, gerbdami ir atjausdami visas gyvas būtybes (įskaitant save), išmokstame įžengti į „laimės portalą“, galime savo širdyje patirti visišką laimę, arba, kaip krikščionys pasakytų, „Dievo vaiko džiaugsmo pilnatvę“. Tam nereikia laukti rojaus ar bent jau rytojaus, geresnių laikų, kai „atliksiu išpažintį“, „geriau jausiuos“, „bus tinkamas laikas“, „bus tam tikros sąlygos“. „Laimės portalas“ atviras nuolat. Pats geriausias laikas būti laimingu, jeigu norite būti laimingas, visuomet yra čia ir dabar.