Institute of Management and Psychology

Kaip įveikti krizes?

Kaip įveikti krizes?

© Dr. Aistė Diržytė

UAB Vadybos ir psichologijos institutas

Stars_Blu_Sparkling.gif

Gyvenimo įvykiai arba pokyčiai mus užgriūna neatsižvelgdami į metų laikus. Kaip atpažinti, kad išgyvenau krizę? Gal visi fiziniai ir psichologiniai simptomai, jeigu juos patyriau – nuo negalėjimo užmigti iki nerimo – yra tik streso, padidėjusios psichologinės įtampos požymis?

 

Krizės bruožai

Pirmasis krizės bruožas yra jautimasis bejėgiu netikėtų gyvenimo įvykių akivaizdoje. Pavyzdžiui, jūs netikėtai prarandate mylimą žmogų, jūs netikėtai turite pakeisti gyvenimo būdą, jūs netikėtai nebegalite daryti to, kas buvo jūsų didžiausio džiaugsmo šaltinis, jūs netikėtai nepasiekiate tikslo, kurį tikėjotės pasieksiąs. O stresą mums kelia situacijos, apie kuria žinome iš anksto – kontrolinis, egzaminas, patikrinimas. Antrasis krizės požymis – nežinojimas, kaip rasti išeitį. Visi mes turime daug streso valdymo būdų – atsipalaiduojame bendraudami su draugais, žiūrėdami Simpsonus, meninius filmus, šou laidas, skaitydami knygas, būdami gamtoje, melsdamiesi. Kai kurie vyksta meškerioti, pagulėti pliaže. O kas atsitinka, jeigu esu krizėje? Jei išgyvenu krizę – kur bebūčiau, kur beeičiau – mano neramios mintys seka iš paskos ir lieka kartu su manimi. Jei aš žvejoju – jos šalia manęs valtyje, jei aš pliaže – nors guliu nejudėdamas, jos vis tiek sukasi mano galvoje. Trečiasis požymis – pasekmių pavojingumas. Visi yra girdėję, kad stresas pavojingas sveikatai, bet krizė – dar labiau! Pagalvokime apie žmogų, kuriam labai skauda galvą, arba dantį, arba pilvą, arba koją. Jei to žmogaus skausmas labai stiprus, ar gali jis džiaugtis gyvenimu? Ir kas atsitiks, jei jis nesikreips į gydytoją, jei nevartos jokių vaistų ir niekaip kitaip sau nesuteiks pagalbos? Panašu, kad jo egzistencija taptų gilia kančia, jis negalėtų normaliai džiaugtis gyvenimu, jam būtų neįdomu, kas vyksta aplink, jo visą gyvenimo energiją „vogtų― jo skausmas. Panašiai yra ir su žmogumi krizėje. Kai skauda „kažkur giliai viduje― ir skauda taip, kad net negali apsakyti, bet nieko su tuo nedarai, gyvenimas gali tapti kančia. Ir ką gi daryti?

Priimkite tai, kas įvyko

Psichologijos mokslų daktarės Brendos Shoshannos knygoje „Gyvenimas be baimės― pasakojama nuostabiai pamokanti dzenbudizmo istorija:

Gyveno kartą mažame kaime didysis mokytojas, kuris buvo labai gerbiamas. Visą laiką jis leido vienumoje medituodamas. Kaimiečiai manė, kad jis buvo didysis, šventas asmuo ir atnešdavo jam maisto ar ko nors kito. Kiekvienas kalbėjo apie jį labai pagarbiai. Jis gyveno saugiai ir paprastai. Tada netikėtai vieną dieną jauna kaimo moteris suprato, kad yra nėščia, o vaiko tėvas pasakė, kad jis ketina išvykti. Jis nebuvo pasiruošęs būti tėvu ar ja rūpintis. Nežinodama, ką daryti, ir apimta nevilties, jauna moteris pasakė kaimiečiams, kad kūdikio tėvas yra didysis mokytojas. Kai mokytojas išgirdo apie tai, viskas, ką jis pasakė, buvo: "Ar taip yra?" Kaimiečiai buvo apimti siaubo. Jų jausmai mokytojui visiškai pasikeitė. Jų veidai paniurdavo, kai buvo paminimas jo vardas. Jie pradėjo blogai kalbėti apie jį, daugiau nebelankė ir nebenešė jam maisto. Kai mokytojas išgirdo, kaip jis buvo šmeižiamas, viskas, ką jis pasakė, buvo "Ar taip yra?" Po to, kai kūdikis gimė, jauna moteris atnešė vaiką mokytojui ir pasakė: "Štai, paimkite savo kūdikį." "Ar taip yra?" - atsakė mokytojas, ir su didele meile ištiesė rankas, kad paimtų vaiką. Mokytojas su dideliu atsidavimu rūpinosi vaiku keletą metų. Tada netikėtai vieną dieną į kaimą sugrįžo tikrasis vaiko tėvas. Jį labai graužė sąžinė, kad buvo išvykęs, ir jis norėjo pradėti rūpintis jauna moterimi ir vaiku. Sujaudinta jauna moteris pasakė visam kaimui tiesą apie tai, kas įvyko. Tada ji ir jaunuolis nuėjo pas mokytoją prisipažinti apie vaiką. "Ar taip yra?" - pasakė mokytojas, ir su meile grąžino vaiką jo tėvams. Dabar visas kaimas vėl pradėjo girti mokytoją. Kai jie kalbėjo apie jį, jų veidai švytėjo. Jie sugrįžo į jo namus, atnešdami dovanas ir maistą. "Ar taip yra?" - vėl kartojo mokytojas, su meile priimdamas dovanas.

Šis didysis mokytojas visai nebuvo paveiktas praeinančių aplinkybių, pagyrų ar kaltės, gaudamas arba pralaimėdamas. Jis buvo bebaimis, jis visiškai sugebėjo priimti tai, kas prasidėdavo, ir taip pat buvo pasiruošęs atsisakyti kažko, kai tam ateidavo laikas. "Ar taip yra?" – tai yra praktika, būdas atliepti į įvykius, kurie atrodo geri, ir įvykius, kurie atrodo blogi, į tuos, kurie atneša malonumą ir tuos, kurie atneša skausmą. Užuot šokinėjęs gyvenimo kalneliais aukštyn žemyn, vykite į išvyką, gėrėkitės jauduliu, ir paskui, kai išvyka yra baigta, išgyvenkite pabaigą, nes ir mokytojas liko visiškai susitelkęs į savo vidų, neleisdamas praeinančioms aplinkybėms padaryti jam įtaką. Jis žinojo, kad viskas yra laikina, kad geri dalykai gali pavirsti į blogus, o blogi į gerus, kad malonumas gali sukelti skausmą, ir skausmas gali pasikeisti į malonumą. Likdamas susitelkęs, tiesiog stebėdamas gyvenimą, priimdamas ir rūpindamasis tuo, kas buvo prieš akis, jis buvo laisvas nuo nerimo dėl to, kas įvyko. Jis taip pat buvo laisvas nuo pagyrų troškimo ir kaltinimų bijojimo. Nebūdamas ko nors įsitvėręs ar prisirišęs, jis jautėsi visiškai saugus, sugebėjo pilnai mylėti, rūpintis tuo, ką jam lėmė likimas.

Atleiskite sau ir kitiems

Kai gyvenate gyvenimą, sugebėdamas atleisti, niekas negali jums pakenkti. Ir jums suteikiama didžiulė konstruktyvi ir džiaugsminga jėga. Nuostabus to pavyzdys yra Rabino Joseph Gelberman gyvenimas, kurio aprašymą pateikia žinoma JAV psichologė B. Shoshanna:

"Rabinas Joseph Gelberman visada sveikina studentus ir draugus su plačiai atverta širdimi. Devyniasdešimt septintaisiais savo gyvenimo metais jis vis dar yra stiprus, visiškai gyvybingas, veda pokalbių laidas, seminarus, apmąstymus, ir jo seminarai visada labai džiaugsmingi. Iš pradžių augęs Vengrijoje, Rabinas Gelberman Holokauste prarado savo visus šeimos narius - tėvus, seseris ir brolius, žmoną ir dukterį. Užuot leidęs sau auginti kartėlį ir tapti piktu, jis tiesiog pasakė: "Aš gyvensiu dabar už juos visus". Jis nusprendė skirti savo gyvenimą dialogo ir taikos tarp skirtingų religijų sukūrimui, su viltimi, kad panaši tragedija niekada nepasikartotų vėl. Daina, kurią jis nuolat tyliai sau arba garsiai dainuoja, yra paprasta: "Dievas yra su manimi, aš nebijosiu."

"Baimė, nerimas, liūdesys yra tik apgaulinga akivaizdybė, kuri atrodo tikra" - dažnai sako rabinas. "Jei jūs iš tikrųjų žinote, kad yra Dievas, ir kad jis jus myli, kaip jūs galite bijoti ar dėl ko nors liūdėti, nerimauti? Jūs išsigąstate ar nuliūstate tik todėl, kad tai užmirštate. Visas susirūpinimas, baimė, pyktis kyla todėl, kad mes pamirštame, jog Dievas yra tiesiog čia ir dabar.

Baimė yra klaida, ir taip pat nuodėmė", sako jis. Kalbėdamas apie nuodėmę, jis turi galvoje tai, kad užmirštama svarbiausia tiesa. "Tai paliudijimas, kad jūs užmiršote, kas esate ir KAS yra su jumis kiekvieną momentą".

"Aš daug išmokau iš savo tėvo" - sako rabinas. "Vieną kartą, prieš daug metų, mūsų namuose Vengrijoje, visa šeima nuėjo į sinagogą Šventadieniui, kaip reikalavo tradicija. Kai mes grįžome namo, pamatėme, kad plėšikas įsilaužė į mūsų namus ir beveik viską pavogė. Jis net paėmė mūsų Šventadienio valgį. Nebuvo nieko palikta apskritai. Mano motina pradėjo verkti, o mano broliai ir seserys buvo pripildyti baimės. Mano tėvas tik suplojo garsiai rankomis ir pasakė - "Sustokite, juk šiandien Šventadienis. Šis plėšikas gali paimti iš mūsų viską, bet jis negali paimti mūsų Šventadienio džiaugsmo. Jis negali paliesti mūsų sielų." Tada jis pradėjo dainuoti ir šokti Šventadienio garbei, ir mes visi prisijungėme. Aš niekada neužmiršau tos gražios popietės. Jei kas nors baisaus vyksta, aš visada prisimenu, kad nesvarbu, kas ką daro, bet kiti negali paimti iš manęs mano džiaugsmo, jie negali paliesti mano sielos, jei aš neatiduodu. Ir mano reikalas tai apsaugoti.

Viena iš priežasčių, kodėl aš gyvenau taip ilgai, yra ta, kad aš neatkreipiu daug dėmesio į bjaurius žodžius ar piktus veidus. Kai kažkas yra labai nemalonus, aš tik dėkoju Dievui, kad nepanėšėju į tai ir nepriimu to. Svarbu surasti kažką gražaus kiekviename, ir aš stengiuosi tai daryti. Ar aš myliu visus? Ne, bet nėra, ko aš neapkęsčiau.

Kita priežastis, kodėl aš gyvenu taip ilgai, yra ta, kad aš atradau vienuoliktą įsakymą. Tai yra — "Teesie, Turėsiu Tikslą." Jūs turite žinoti, kam jūs esate čia, ką jūs turite padaryti.

Aš dabar privačiai mokau vieną jaunuolį, bet jis iš pradžių buvo ganėtinai nesidomintis mokslais. Pagaliau, vieną dieną, aš jam pasakiau - "ar suprantate, kad Dievui reikia jūsų?" Tai patraukė jo dėmesį. Jis buvo nustebintas. "Jam reikia jūsų labai stipriai," pasakiau aš jam. "Jūs esate jam svarbus. Jis negali padaryti visko pats vienas." Jaunuolis buvo nustebintas. Tai padarė jį labai laimingą. Jis grįžo namo po pamokų ir pasakė savo motinai: "Mama, ar žinai, kad Dievui reikia manęs?". Motina šypsojosi. "Ką aš darau, yra labai svarbu" - pasakė jaunuolis. Po to jo mokymasis pasikeitė. Jis įsijausdavo į kiekvieną žodį, kurį jam pasakydavau.

Žinokite savo tikslą. Dievui reikia mūsų visų. Jei mes nežinome, ką turime čia padaryti, lengva tapti užpildytu baimės, liūdesio, nerimo. Kai tik mes sužinome, mes įgyjame kryptį ir palaikymą. Tada nėra jokios priežasties kažko bijoti. Mes turime Dievą savo pusėje. Leiskitės kiekvieną dieną į kelionę su Dievu, tapkite jam artimesnis, paklauskite apie savo tikslą, ir tapkite ramus, tokiu būdu jūs galite išgirsti tai, ką Dievas turi pasakyti.

Tikėjimas daro mus stipriais, nesvarbu, kas vyksta. Kiekviename iš mūsų yra žvakė, bet kai kuriuose ji dar nėra uždegama. Laikas, praleistas vienatvėje su Dievu, padeda mums uždegti mūsų žvakę, ir tada galime pamatyti, kur mes einame. O vėliau galėsime duoti šviesos ir kitiems, kurie pasimetė kelyje. Mūsų darbas – išlaikyti žvakę degančią. Ir kaip mes tai darome? Iš esmės, tai ganėtinai lengva. Seminarijos baigimo ceremonijoje visi mano studentai gieda tą pačią giesmę. Jie nuolat gieda vieną frazę. Tai yra giesmė, skirta uždegti jų žvakes ir išlaikyti jas degančias net einant per stiprų vėją: "Aš esu pasiruošęs, aš esu pasiruošęs, aš esu pasiruošęs - kurti gėrį ir grožį."

Joseph Gelberman sako: "Jūs taip pat galite giedoti šią giesmę, kas bebūtų, ir kur jūs bebūtumėte. Tada pradėkite daugiau negu giedoti – pradėkite daryti tai, kas joje sakoma. Suraskite kažką, kas gera ir gražu, ir darykite tai kiekvieną dieną. Kai jūs būsite tuo užsiėmęs, liūdesys, nerimas ar baimė niekada daugiau neturės jums įtakos" (Shoshanna B. Gyvenimas be baimės. Iš anglų k. vertė Aistė Diržytė. Vilnius, Vaga, 2010).