Kas yra pinigų psichologija?
© Dr. Aistė Diržytė
Psichoanalitinis modelis
Psichoanalizės pradininkas S. Freudas (1856 – 1939) psichiką sulygino su ledkalniu, kurio didžioji dalis neregima. Pasak Freudo, sąmoningas žinojimas apie save – tik ledkalnio viršūnė. Giliau slypi daug platesnė pasąmonės sritis, apimanti norus, jausmus, prisiminimus, kurių neįsisąmoniname. Kai kurios iš minčių, Freudo teigimu, laikinai yra ikisąmonės lygyje, bet jas galime perkelti į sąmoningumo lygį. Visgi kai kurias mintis mes išstumiame ir visai neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti gali būti pernelyg skaudu. Anot Freudo, nerimą keliančios mintys ir jausmai, nors apie juos sąmoningai nežinome, daro mums stiprų poveikį, pasireiškia per mūsų elgesį, net per simptomus. Taigi Freudas kėlė įvairiausias prielaidas apie pasąmonės pasireiškimą. Psichoanalitinė pinigų psichologijos kryptis tiria pinigų simbolinę reikšmę pasąmonėje, elgesio su pinigais klaidas, pavyzdžiui, ką reiškia, jei be akivaizdžios priežasties pamirštame iš bankomato pasiimti kortelę. Psichoanalizės atstovas pasakytų, jog tai reiškia, kad jaučiatės kaltas / nevertas savo pinigų arba, priešingai, pyktį nukreipiate į objektą (kreditinę kortelę), kurį suvokiate kaip trukdantį siekti norimo tikslo (poreikių patenkinimo). Psichoanalizė taip pat analizuoja ir pirmąsias žmogaus patirtis su pinigais, tiksliau, šių patirčių atgaminimą, prisiminimą. Psichoanalitikų teigimu, suaugusio žmogaus elgesį su pinigais ir požiūrį į juos stipriai apsprendžia pirmosios patirtys, pirmieji vaikystės įspūdžiai, rankoje laikant pinigus. Psichoanalitikai pasakytų, jog Jums net nežinant, dabartinis Jūsų elgesys su pinigais yra stipriai apspręstas to, kokia informacija buvo įrašyta į Jūsų pasąmonę per pirmąsias patirtis.
Linos istorija.
Linai buvo 7 metai amžiaus, kai mama ją išsiuntė vieną į parduotuvę nupirkti dešros, pieno, duonos ir sausainių. Lina parduotuvėje nupirko daugiausia sausainių, ir tik po truputį kitų maisto produktų. Kai Lina grįžo, mama jai pasakė: „kokia Tu augi egoistė – galvoji tik apie save“. Dabar Linai 28 metai amžiaus. Ji turi tris vaikus ir vyrą, kuris jos nesupranta. Kodėl? Todėl, kad ji per mažai rūpinasi savimi. Jam beveik gėda su ja nueiti į vakarėlius, nes suknelė, kurią Lina dažniausiai dėvi, pirkta prieš dešimt metų. Ji teisinasi, kad jai „nieko nereikia“. Iš tikrųjų ji bijo pasijusti egoiste ir patirti tai, ką patyrė vaikystėje.
Tado istorija.
Tadui buvo šešeri, kai tėtis jį išsiuntė į kieme esančią parduotuvę daktariškos dešros. Priėjęs prie prekystalio, Tadas pasakė: „man vieną daktaro dešrelę“. Pardavėjos pradėjo smagiai juoktis ir paklausė dar kartą: „Berniuk, ar tikrai žinai, ko nori?“. Dabar Tadui keturiasdešimt. Ir jis iki šiol labai nepasitiki pirkimo sprendimais. Prieš pirkdamas kiekvieną daiktą, jis svarsto daugybę kartų, o dažniausiai, apskritai nusprendžia nepirkti.
Kaip matome iš aukščiau aprašytų pavyzdžių, psichoanalitikai dabartinį žmogaus elgesį su pinigais aiškina remdamiesi ankstyvąja vaikystės patirtimi. Jeigu žmogui pinigai yra labai stipriai motyvuojanti jėga – tai reiškia, jis puikiai / nuostabiai jautėsi, juos turėdamas rankose arba bent įsivaizduodamas juos turįs.
Pasak S. Freudo, suaugusieji pinigus naudoja arba nori jų kuo daugiau įsigyti, geisdami padaryti save labiau seksualiai patrauklius priešingai lyčiai. Kompulsyvus elgesys su pinigais susijęs su agresyvumu. Požiūris į pinigus, pagal šią teoriją, yra užfiksuotas vaikystėje, ir, kaip aptarėme nagrinėdami Linos bei Tado istorijas, suaugusiojo pinigų naudojimas ar reikšmės jiems suteikimas susijęs su asmens patirtimis ankstesnėse raidos stadijose.
Bihevioristinis modelis
Albertas Bandura (1986) ir jo šalininkai teigė, jog žmogaus elgesį lemia teigiami ir neigiami pastiprinimai gyvenimo eigoje bei išmokimas stebint elgesio modelius. Šios krypties atstovai analizavo, kaip mes sąveikaujame su aplinka, kaip suvokiame išorinius įvykius ir kaip į juos reaguojame. Bihevioristinė pinigų psichologijos kryptis tiria, kaip išmokstame elgtis su pinigais, kas skatina elgtis būtent vienaip, o ne kitaip, pavyzdžiui, kodėl vieni išmoksta užsidirbti ir investuoti, o kiti bijo rizikos.
Pono M. istorija.
Ponas M. buvo garsios įmonės savininkas. Deja, atsitiko nenumatyti įvykiai, ir pono M. įmonė bankrutavo (tai jam buvo stiprus neigiamas pastiprinimas). Ponas M. nusprendė daugiau gyvenime nerizikuoti.
Simonos istorija.
Nors Simona visą gyvenimą buvo labai švelnaus būdo mergaitė, ji matė savo mylimo tėvelio verslininko pavyzdį: atkaklus darbas, laiko ir pelno planavimas, pasitenkinimas ir džiaugsmas leidžiant pinigus. Užaugusi Simona tapo verslininke, savo pinigus ir laiką investuojančia pagal tėčio pavyzdį.
Eglės istorija.
Eglė užaugo šeimoje, kurioje buvo įprasta taupyti pinigus, nes jų nuolat trūkdavo. Mergaitės tėvai ne viską galėdavo leisti sau nupirkti, be to, ji matė, kaip sunkiai jie dirba ir kaip kruopščiai skaičiuoja pinigėlius. Užaugusi Eglė ištekėjo už žmogaus, kuris augo šeimoje, kurioje pinigai nebuvo taupomi. Vieną dieną jų santuoką ištiko krizė: jie nebesugebėjo toleruoti vienas kito savybių. Eglė nebegalėjo toleruoti vyro išlaidavimo, o vyras – Eglės skrupulingo taupumo.
Irmanto istorija.
Irmantas baigė verslo administravimo studijas ir pradėjo dirbti vienoje didelėje kompanijoje. Ilgainiui jis padarė karjerą, stebėjo verslo organizavimo ir pinigų investavimo procesus bei mechanizmus. Irmantas nusprendė, kad pats yra pakankamai protingas, ir atidarė finansų maklerių įmonę.
Kaip matome iš aukščiau aprašytų istorijų, visos šių žmonių pasirinktos elgesio strategijos buvo susijusios su 1) teigiamais / neigiamais pastiprinimais arba / ir 2) išmokimu stebint elgesio modelius.
Taigi bihevioristai tiria, kaip pinigai tampa sąlygotu pastiprinimu. Įdomu, kad šios krypties atradimai remiasi gyvūnų tyrimais, kuriuose įvairių rūšių gyvūnai (žiurkės, katės, beždžionės) atlieka užduotį, kad gautų tam tikrą ženklą, simbolį (kortos, kamuoliai ir pan.), kurie, kaip ir pinigai, gali būti iškeisti į trokštamą objektą, pvz., maistą. Pinigai yra reikšmingi, nes jie reprezentuoja ar yra susiję su daugybę trokštamų objektų. (A. Furnham, M. Argyle, 1998). Bihevioristai teigia, kad pinigai daugelį žmonių veikia kaip stimulas: jei žmogus suvokia, kad atitinkamas veiksmas (elgesys) veda link pinigų gavimo, jis yra labiau linkęs atitinkamu būdu elgtis. Pinigai daugeliui žmonių veikia ir kaip teigiamas pastiprinimas. Tyrimai rodo, kad veiksmai, kurie praeityje paskatino pinigų gavimą / sutaupymą, yra greičiau pakartojami (M.L. Lanza, 2001). Bihevioristai taip pat tiria, kaip vaikai integruojasi į ekonomikos pasaulį ir ima susipažinti su pinigų cirkuliacijos dėsniais, ką vaikai supranta apie pinigų įgijimą ir leidimą.
Kognityvinis modelis
Kognityvinės krypties specialistai tiria dėmesio, atminties ir kitus psichinius procesus, susijusius su klaidomis, kurias padarome manipuliuodami pinigais. Bandoma atsakyti, kodėl, pavyzdžiui, prie kasos žmogus gali blogai apskaičiuoti grąžą. Taip pat jie tiria nuostatas ir įsitikinimus pinigų atžvilgiu. Sutikite, kad ne visi žmonės paimtų paskolą būstui, net jeigu gyventų vienodose sąlygose, turėtų finansines galimybes tokią paskolą pasiimti, ir stipriai norėtų pagerinti savo buitį.
Lino ir Arinos istorija.
Linas ir Arina susituokė prieš keletą metų, susilaukė vaikučio, bet gyveno ankštame vieno kambario bute. Išgirdę apie palankias paskolų būstui sąlygas jie nedvejodami pasiėmė paskolą ir persikėlė į erdvesnį butą. Žinoma, jie suprato, kad bankui turės sumokėti žymiai didesnę, nei paskola, pinigų sumą per visą paskolos grąžinimo laikotarpį, bet jų noras buvo toks stiprus, kad jie nusprendė į tai neatsižvelgti.
Antano ir Dorotėjos istorija.
Antanas ir Dorotėja susituokę jau trejus metus ir turi dviejų mėnesių dukrelę. Jie gyvena kartu su Dorotėjos tėvais, nors turi finansines galimybes pasiimti paskolą. Išgirdę apie palankias paskolų sąlygas, jie reaguoja skeptiškai, nes nenori bankui permokėti paskolos sumos. Jie taupo pinigus ir planuoja persikelti gyventi atskirai į erdvų butą po ketverių metų.
Kaip matome iš aprašytų pavyzdžių, žmonės daro pasirinkimus, remdamiesi subjektyviu situacijos įvertinimu. Kognityvinės asmenybės teorijos autorius JAV psichologas George Kelly (1905 – 1996) 1955 metais parašė veikalą Asmeninių konstruktų teorija, kuriame iškėlė mintį, kad kiekvienas žmogus – mokslininkas. Kelly teigė, kad kiekvienas keliame hipotezes apie tikrovę, jas tikriname, tirdami aplinką, ir paskui darome išvadas. Tos išvados atsispindi mūsų emocijose, elgesyje. Išvados, kurias padarome apie situacijas, gali stipriai paveikti mūsų elgesį ir emocijas. Jei nusprendžiame, kad „imdami paskolą - laimėsime”, labai tikėtina, kad nuspręsime pasinaudoti banko paslaugomis. Ir, priešingai, jų atsisakysime, jei nuspręsime, kad „imdami paskolą – tik pralaimėsime”.
Kognityvinės krypties atstovai teigia, kad jei žmogus nesijaučia patenkintas savo finansine padėtimi, vadinasi, jis yra nepakankamai kruopštus mokslininkas. Tai yra, jis daro nepakankamai pagrįstas išvadas apie pinigus ir elgesį su pinigais. Kelly taip pat teigė, kad mes į pasaulį žvelgiame per asmeninius konstruktus. Asmeniniai konstruktai – tai tam tikros nuostatos, kurios skatina vienokį ar kitokį elgesį. Pavyzdžiui, nuostata „būti turtingu ir daug dirbti dėl pinigų – labai gerai“ skatina maksimalias asmens pastangas dirbant ar užsiimant investavimu, verslo veikla. Kai naujos žinios patvirtina turimus konstruktus, mes jas lengvai priimame, o kai prieštarauja – priimame labai sunkiai. Jeigu žmogus savo galvoje turi konstruktą „būti turtingu ir daug dirbti dėl pinigų – blogai“, vargu, ar tokį žmogų motyvuos didelis pelnas: jo pasąmonė (tiksliau, joje esančios schemos) gali net apskritai priešintis didelio masto pelningoms strategijoms. Tai, ką Kelly įvardino „asmeniniais konstruktais”, kiti autoriai vadina kognityvinėmis schemomis – įsitikinimų sistemomis. Pasak kognityvinės krypties autorių, būtent įsitikinimų sistemos ir nulemia, kaip nusprendžiame elgtis su pinigais: jų siekti arba vengti, juos taupyti arba išlaidauti.
Humanistinis modelis
Humanistinės pinigų psichologijos krypties atstovai tiria, kokią vietą pinigai užima žmogaus vertybių skalėje ir ar pinigai gali padaryti žmogų laimingesnį. Pavyzdžiui, ar žmogus, kuris stipriai praturtėjo, likusį gyvenimą jausis laimingas? Humanistinės asmenybės teorijos autoriai Abrahamas Maslow (1908-1970) ir Carlas Rogersas (1902-1987), kitaip negu S. Freudas, telkė dėmesį į „sveikų" žmonių siekius būti savarankiškiems ir įgyvendinti savo galimybes. Kaip prisimenate, jie ragino gilintis į tai, kaip ir kodėl žmogus patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę. Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija. Kai patenkiname fiziologinius poreikius, ima rūpėti asmeninis saugumas; pasijutę saugūs, siekiame meilės, norime būti mylimi ir mylėti. Pajutę savąją vertę, galiausiai siekiame saviraiškos. Rašydamas apie saviraišką, Maslow (1970) rėmėsi turiningai ir produktyviai gyvenusių garsių Vakarų kultūros asmenybių tyrimais. Visi šie žmonės turėjo bendrų bruožų: gerai pažino save, buvo atviri ir nuoširdūs, mylintys ir rūpestingi, nepriklausomi nuo kitų nuomonės, energiją jie dažnai sutelkdavo į konkretų uždavinį, kurį laikydavo savo gyvenimo paskirtimi.