Ką patiria nuteistieji?
© Dr. Aistė Diržytė
"Žmogaus siela tobulėja iki pat mirties“ (Hipokratas).
„1772 metais teismas nusprendė, kad tarnaitei iš Kamblė miesto, nužudžiusiai savo šeimininkę, turi būti suręstos kartuvės; jų papėdėje turi stovėti tas pats krėslas, kuriame sėdėjo jos šeimininkė Zalen, kai įvyko žmogžudystė; ją ten pasodinus, egzekutorius turi nupjauti jai plaštaką ir jos akivaizdoje įmesti į ugnį, po to nedelsdamas suduoti keturis kartus su kapokle, kuria ji nužudė šeimininkę. Tai padarius, ji turi būti pakabinta kartuvėse ir smaugiama tol, kol apleis gyvybė. Po dviejų valandų jos kūną reikia nukabinti ir atskirti nuo jo galvą kartuvių papėdėje ant ešafoto su ta pačia kapokle, kuria ji nužudė savo šeimininkę, ir tą galvą iškelti ant dvidešimties pėdų aukščio kuolo už Kamblė vartų netoli nuo kelio, vedančio į Duė, o likusį kūną įkišti į maišą ir užkasti šalia to kuolo dešimties pėdų gylyje“[1].Prieš porą šimtmečių sunku būtų buvę net įsivaizduoti, kad Europos valstybėse radikaliai pasikeis valdžios elgesys su žmonėmis, pažeidusiais galiojančius įstatymus. Viešas egzekucijas, pasmerkimą, kankinimus, prievartinį darbą XXI amžiuje pakeitė kitos strategijos.
Kai kuriems žmonėms sunku suprasti, kodėl su nuteistaisiais turi būti elgiamasi švelniai ir pagarbiai – juk tai asmenys, kurie parodė nepagarbą visuomenės vertybėms. Kai kurie tvirtina, jog visuomenei būtų naudingiau, jeigu grįžtume prie griežtesnių elgesio su nuteistaisiais standartų – tuomet žmogus, planuojantis nusikaltimą, pirmiausia pagalvotų apie pasekmes (prievartinį darbą ir pan.), kurias gali patirti dėl savo veiksmų. Vis dėlto toks požiūris Europoje – jau istorija, praeitas etapas – ir ne todėl, kad XXI amžiaus Europa – humanistinių, pacifistinių idėjų buveinė. Griežto elgesio su nuteistaisiais strategija tiesiog nepasitvirtino. XIX amžiaus pradžios nusikalstamumo analizė stulbina griežto poveikio nuteistiesiems neveiksmingumu: „nors disponuojama tokiomis represijos priemonėmis kaip ešafotas, geležinis antkaklis, katorgos, nusikaltimų nemažėja; recidyvų kreivė užuot leidusis kyla“[2].
Jau XIX amžiaus autoriai analizavo elgesio su nuteistaisiais strategijas: „neteisybės jausmas, kurį patiria kalinys, gali būti viena iš nevaldomo elgesio priežasčių; patyręs įstatymo nenumatytas kančias, jis pasiduoda įsiūčiui prieš visa, kas jį supa; visuose valdžios atstovuose jis mato budelius; nebetiki savo kaltumu, pats apkaltina teisingumą“[3]. Iš istorijos galima pasimokyti, kad bausmių vykdyme agresyvumas nuteistųjų atžvilgiu nepaskatina pozityvių pokyčių, „neišgydo“ nusikalstamumo.
XXI amžiuje laisvės atėmimo vietos Lietuvoje vadinamos ne kalinimo, bet pataisos įstaigomis, vadinasi, pagrindinis jų tikslas – paskatinti nuteistojo keitimąsi, galimybę atkurti ir išlaikyti darną su savimi, aplinka, Aukščiausiuoju. Toks tikslas reikalauja iš specialistų geranoriškumo nuteistųjų atžvilgiu, tikėjimo jų pasikeitimu ir psichologijos žinių – tai pagrindinės sąlygos, siekiant paskatinti pokyčius nuteistųjų elgesyje ir norą pradėti gyvenimą iš naujo.
Indų filosofijoje tikima, kad žmogaus esmė yra tarsi „baltas drabužis“[4]. Visi gimsta šiame pasaulyje bejėgiai, bet „švarūs“. Visi augdami nori meilės, gerumo, pagarbos, palaikymo, supratimo. Dėl įvairių socialinių-ekonominių-psichologinių aplinkybių, krizių, klaidų, išbandymų, nemeilės, pažeminimo, atstūmimo, savi-destrukcijos „baltas drabužis“ gali tapti nešvarus, bet jo esmė dėl to nesikeičia. „Išskalbus“ drabužį, jis vėl gali tapti baltas – t.y. šiame gyvenime kiekvienas žmogus kiekvieną dieną turi galimybę pradėti iš naujo.
Kad žmogus pradėtų gyvenimą iš naujo, labai svarbi visuomenės parama. Pateikiamos informacijos tikslas – padėti geriau suprasti, ką išgyvena nuteistieji.
Psichologinės traumos požymiai
Nuteistieji – žmonės, kurie yra didelės rizikos patirti psichologinę traumą grupėje. Kuo žmogus labiau traumuotas – tuo jam sunkiau ateityje valdyti savo elgesį. Pateikiamų autentiškų pasakojimų tikslas – padėti geriau suprasti trauminį nuteistųjų patyrimą. Istorijų herojų vardai pakeisti.
Antano istorija: Netikėtas įtraukimas į nusikaltimą
Antanas vieną kartą gatvėje susitiko savo seniai pažįstamus draugus. Jie pasiūlė atšvęsti susitikimą, išgerti. Visi nuvažiavo į poilsiavietę prie ežero. Gerokai įkaušę, nusprendė važiuoti namo. Bevažiuojant pasibaigė benzinas. Užvažiavo į kolonėlę, norėdami papildyti degalų atsargas. Kai Antanas buvo prie kasos bemokąs pinigus, staiga vienas iš draugų išsitraukė ginklą ir pagrasino kasininkui, kad šis atiduotų pinigus. Kasininkas griebėsi signalizacijos, tuo metu Antano buvęs draugas iššovė. Pataikė tiesiai į smilkinį, žmogus parkrito ant žemės. Draugas staigiai susikišo pinigus į kišenę, pačiupo už alkūnės kone nesusigaudantį, kas vyksta, Antaną, nutempė prie mašinos, ir jie nuvažiavo. Viskas buvo užfiksuota kamerose, Antanas buvo surastas ir nuteistas kaip bendrininkas. Taigi, susitikimas su senais draugais gatvėje jam baigėsi įkalinimu. Tai Antanui buvo nepaprastai netikėta, jis net nebūtų galėjęs patikėti, kad kada nors taip gali atsitikti su jo gyvenimu.
Ši istorija iliustruoja pirmąjį trauminio patyrimo požymį: situacijos netikėtumą, staigumą.
Simono istorija: Grėsmė būti suluošintam
Simonas buvo nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų. Per kelerius metus jis įgijo prižiūrėtojų pagarbą ir pasitikėjimą. Kita vertus, tai lėmė, kad kai kurie nuteistieji jo ėmė tiesiog nekęsti, engti. Vieną kartą pasklido gandas, kad jis esą „išdavęs“ muštynių iniciatorius. Kitą dieną vienas nuteistasis priėjo ir pagrasino jam sumalti dantis ir atmušti kepenis „už tokį elgesį“. Baisiausia, už poros dienų tas nuteistasis priėjo ir iš tiesų sudavė stiprų smūgį į paširdžius, ir pagrasino: „tik pasiskųsk, aš Tave stebiu, kaulų nebesurinksi“. Simonas ėmė gyventi nuolatinėje baimėje. Kaip ir kiekvienas žmogus jis bijojo stipraus skausmo, bet nesuprato, už ką yra kitų nuteistųjų „baudžiamas“.
Ši istorija iliustruoja antrąjį trauminio patyrimo požymį: grėsmę, pavojų saugumui, sveikatai, gyvybei.
Lino istorija: Nebegelbsti nei meditacija, nei sportas
Prieš patekdamas į pataisos įstaigą Linas nesidomėjo meditacija, nors aktyviai sportavo. Kai buvo nuteistas, pataisos įstaigoje tęsė fizinio lavinimo pratimus, be to, susidomėjo joga ir meditacija. Meditacija, koncentracija į kvėpavimą jam labai padėdavo atitolinti stresą, patiriamą pataisos įstaigoje. Vieną dieną Linas gavo žinią, kad mirė jo mama. Mama buvo pats brangiausias žmogus jo gyvenime. Galbūt vienintelis, kurį jis iš tiesų mylėjo. Išgirdus žinią, Linui ėmė atrodyti, kad žemė susiūbavo po kojų. Jis žinojo, kad mama sirgo vėžiu, ir numanė, kad paskutines gyvenimo dienas ji labai kankinosi. Graudžiausia, kad Linas negalėjo būti šalia savo mamos, kai jai buvo taip sunku. Po mamos mirties Linui nei sportas nei meditacijos pratimai kurį laiką negalėjo padėti atsipalaiduoti, jau nekalbant apie gyvenimo džiaugsmo sugrąžinimą. Sportuodamas jis galvodavo apie mamą, ir kai sėsdavo medituoti, pirmasis vaizdinys, iškylantis jo sąmonėje, buvo jo mamos veidas – šiltas, švelnus, kai jį kviesdavo valgyti, ir susirūpinęs, besistengiantis neišduoti skausmo, kai jai buvo sunku. Nors anksčiau Linas save vadino visišku optimistu, dabar jis dažnai susimąstęs žiūrėdavo į vieną tašką, o galvoje nuolat sukosi mintis: „Kodėl? Kodėl taip atsitiko su mano mama?“
Ši istorija iliustruoja trečiąjį trauminio patyrimo požymį: psichologinių resursų viršijimą.
Atkreipkime dėmesį, kad trauminis įvykis ar situacija sukelia psichologinę traumą, kai viršija individo suvokiamą sugebėjimą ją įveikti. Visgi psichologijoje nėra sudarytas traumuojančių įvykių sąrašas. Specialistai, pvz., Giller (1995), teigia, kad trauminis patyrimas yra individualus. Tai, kas sukels traumą vienam asmeniui, kitam asmeniui traumos gali nesukelti. Taigi traumos patyrimas ir patyrimo intensyvumas priklauso nuo požiūrio į įvykį ir asmenybės. Visgi jei įvykis sukelia psichologinę traumą, tai jokiu būdu nereiškia, kad žmogus psichologiškai silpnas. Tragiški įvykiai paveikia net psichologiškai pačius stipriausius asmenis. Jonas Allenas, Menningerio Klinikos Topekoje (Kansaso valstija) psichologas ir knygos „Traumos įveikimas: kelias į savęs supratimą“ (angl., Coping with Trauma: A Guide to Self-Understanding, 1995) autorius teigia, kad traumuojantis patyrimas turi du komponentus: objektyvų ir subjektyvų. "Subjektyvus objektyvių įvykių patyrimas sudaro traumą. Kuo labiau Jūs tikite, kad esate pažeidžiamas, tuo labiau pažeidžiamas Jūs esate... Psichologinė trauma susijusi su įsitikinimais ir stipriai išgyvenamomis neigiamomis emocijomis, kurios paveikia organizmo fiziologiją ir gali sukelti ilgalaikes pasekmes" (p.14).
Tado istorija: Nuo kalno – į bedugnę
Tadas buvo vienos didelės įmonės savininkas. Jo įmonės grynasis pelnas siekdavo daugiau kaip pusę milijono litų per mėnesį, jis turėjo didžiulį namą, apartamentus Neringoje, puikią sodybą prie ežero ir, žinoma, gražuolę žmoną. Kadangi jo įmonės veikloje ne viskas buvo legalu, Tadas gavo ne tik didžiulę baudą, bet ir buvo pasodintas į kalėjimą, jo turtas buvo areštuotas ir didelė dalis - parduota, be to, gražuolė žmona po pusės metų pareiškė jį paliekanti, kaip pasirodė, dėl dar turtingesnio vyro. Iki tol save laikęs labai stipriu žmogumi, Tadas netikėtai palūžo. Viskas jam ėmė atrodyti beprasmiška, jis nebematė prasmės gyventi, jautėsi apgailėtinas ir kaltas dėl to, kas įvyko jo gyvenime.
Taigi emocinės krizės ir traumos gali pakeisti ankstesnę žmogaus gyvenimo filosofiją, buvęs optimistas gali staiga tapti visišku pesimistu, nebematančiu prasmės gyventi toliau.
Patyrus trauminį įvykį, atsiranda stipri tendencija NEIGTI JAUSMUS. Tai reiškia, nenorime pripažinti, kad mus gali paveikti skaudi gyvenimo patirtis. Visgi trauminis įvykis jausmų ir emocijų sukelia labai daug.
Beprasmiškumas
Po trauminio patyrimo daugelis praranda darbus, meta ankstesnę savo veiklą arba skiriasi su sutuoktiniais. Daugelį kamuoja klausimai: Kam turėčiau stengtis eiti pirmyn? Kam man viso šito reikia?
Jono istorija: Patikėjęs, kad daro gera
Jonas labai mylėjo savo mamą. Jo mama gyveno labai vargingai, vos besudurdavo galą su galu. Jonas neturėjo išsilavinimo, jam niekaip nepavykdavo įsidarbinti. Vienas iš Jono draugų pasiūlė planą: apvogsim miestelio parduotuvę, ir abu gausim pinigų. Jonas sutiko, nes jam jų reikėjo, ir tai atrodė vienintelis būdas gauti pinigus. Jono mama buvo labai gera moteris. Kiekvieną sekmadienį ji eidavo į bažnyčią, kas vakarą melsdavosi, ir jos sūnus Jonas žinojo, jog ji labai trokšta, kad jis būtų geras žmogus. Labai ją mylėdamas, jis pagalvojo, jog padarys savo mamai gera, jei atneš jai pinigų, nesvarbu, kur ir kaip gautų. Kai Jonas su draugu apvogė parduotuvę, bet vėliau buvo surastas, įvyko labai skausmingas atsitikimas. Teismo proceso metu Jono mamai pasidarė negerai – pradėjo skaudėti širdį. Ją paguldė į ligoninę, o po kelių dienų Jono mama mirė. Jonas nebuvo šalia mamos mirties valandą – jis tuo metu buvo kalėjime. Tik slaugė Jonui perdavė mamos rašytą laišką – beje, rašytą paskutinėmis gyvenimo minutėmis: „Vaikeli, prašau, būk geras žmogus, daugiau niekada taip nedaryk...“ Taigi, užuot padaręs mamai gera, Jonas visiškai jam pačiam netikėtai pakenkė savo mamai: sužinojus, kad jos sūnus patenka į kalėjimą, mamą ištiko infarktas... Mirus mamai, Jonui atrodė, kad gyvenimas prarado prasmę. Net kai buvo išleistas iš kalėjimo, praėjus keleriems metams, Jonas nebematė prasmės stengtis. „Kam man viso šito reikia?“ – klausė jis savęs.
Padidėjęs nerimas ir pažeidžiamumas
Dalyvavimas emociškai traumuojančiame įvykyje sukelia ne tik paniką bei baimę, bet taip pat ir intensyvų liūdesį, depresiją, apatiją, neaktyvumą, o kai kuriems – padriką, nekonstruktyvų aktyvumą, nenorą būti vienam. Žmogų staiga nei iš šio nei iš to gali pradėti kankinti stiprus nerimas, nuo kurio, atrodytų, tarsi nėra galimybės pabėgti. Tuomet kai kuriems norisi išgerti alkoholio, daugiau rūkyti, vartoti raminamuosius.
Gedimino istorija: Negalintis pabėgti nuo savęs
Gedimino aštuonioliktojo gimtadienio proga draugai pasiūlė apsilankyti kazino. Kišenėje turėdamas du šimtus litų, jis sėdosi žaisti ruletę. Pasibaigus pinigams, prie jo priėjo labai pasiturinčiai atrodantis vyras ir pasiūlė paskolinti pinigų: visus dvylika tūkstančių! „Imk, man tie pinigai nieko nereiškia, tik, va, pasirašyk, kad paėmei. Jeigu ką, galėsi atiduoti per 3 metus ar net po penkerių metų. Bet šiandien Tavo gimtadienis, Tau negali nepasisekti. Linkiu sėkmės, gerai išloši, nusipirksi normalią mašiną, būsi kaip žmogus“. Gediminas buvo apsvaigęs nuo alkoholio, be to, jam atrodė, kad žmogus sako tiesą: „argi gali gimimo diena būti nesėkminga?“. Per daug nesvarstydamas jis džiaugsmingai pasirašė paimąs skolą ir sėdo žaisti toliau. Nelaimei, sėkmė nebuvo tokia maloni kaip skolintojas. Gediminas pralošė visus pasiskolintus pinigus – absoliučiai iki vieno cento. Susikrimtęs, kad reikės per keletą metų atiduoti tokią nemažą sumą, kai dirba beveik už minimalų atlyginimą, jis išvažiavo namo. Nepraėjus nė dviems savaitėms nuo nesėkmingo prasilošimo, į jo buto duris pasibeldė netikėti svečiai: „Klausyk, asile, arba per pusantro mėnesio grąžini skolą, arba kaulų nebesurinksi!“. Vyrai neatrodė maloniai nusiteikę kaip anas pasiturinčiai atrodantis žmogus lošimo namuose, kuris juos atsiuntė. Bėgo dienos, ir Gediminas išbandė visus galimus problemos sprendimo variantus. Paimti paskolos jis negalėjo, nes neturėjo turto, kurį būtų galima užstatyti tokiai sumai. Jo tėvai buvo patys paėmę paskolą, draugai – neseniai baigę mokyklą, dar neįsitvirtinę gyvenime, taigi, padėtis atrodė be išeities. Atėjus sutartai dienai, į Gedimino namų duris vėl pasibeldė piktai nusiteikę vyrukai. Išsivedė jį iš namų, pasodino į automobilį, nusivežė už miesto. Gediminas pirmą kartą savo gyvenime pajuto, kaip kartais arti gali būti mirtis. Buvo išmušti jo priekiniai dantys, jis visas sumuštas, sudaužytas. „Arba tylėsi, arba Tau viskas“, - prigrasino, ir, prieš sulipdami į mašinas, pridūrė: „Šeimininkas duoda Tau dar vieną mėnesį“. Deja, apie pora savaičių Gediminas praleido ligoninėje, gydydamasis sumušimus. Jis jautė ne tik nenusakomą fizinį skausmą, bet ir be galo stiprų nerimą. Tokį stiprų, kad prašydavo medicinos seselių bent truputį pasėdėti su juo ir maldaudavo nakčiai neišjungti šviesos palatoje. Išleistas iš ligoninės, jis įvairiais būdais bandė bėgti nuo savęs ir savo nerimo – deja, nesėkmingai. Kai vėl priartėjo lemtingasis skolos grąžinimo laikas, šįkart į duris pasibeldė ne tik vyrukai, bet ir skolintojas iš lošimo namų. Kai Gediminas atidarė duris, jie tarsi suprato, kad jis neturi, ką atiduoti, ir, vietoje pasisveikinimo, jis gavo smūgį į paširdžius. Bet mandagusis skolintojas sustabdė įsiaudrinusį savo bendrininką ir tarė Gediminui: „Žinai, skolas reikia atiduoti – argi Tavęs to niekas nemokino? Bet aš turiu Tau pasiūlymą, - jeigu neturi, iš ko mokėti, turėsi man atidirbti. Yra toks vienas reikaliukas, kurį turėsi padėti sutvarkyti“. Nebeturėdamas, ką daryti, Gediminas sutiko. Praėjus mažiau kaip pusei metų, jis buvo nuteistas už bendrininkavimą organizuoto nusikalstamumo veikloje. Gedimino dienos ir naktys virto košmaru, iš kurio jam labai norėjosi pabusti, deja, tai jau buvo neįmanoma.
Pasikartojantys nemalonūs vaizdai ir mintys
Patyrusieji traumas gali dažnai prisiminti įvykio metu girdėtus garsus, matytus vaizdus, kaltinti save, kad kažko nepadarė, kas būtų išgelbėję situaciją. Jie gali mintyse dažnai sau kartoti: „aš galėjau“... „aš turėjau“... „aš nesugebėjau“...
Monikos istorija: Priekabiautojo mirtis
Monika buvo simpatiška moteris, turinti nepilnametę dukrą. Su vyru ji buvo išsiskyrusi prieš penkerius metus, ir paskutiniu metu jos namuose dažnai apsilankydavo vienas draugas. Jis mėgo išgerti, taigi, abu su Monika svaigindamiesi alkoholiu neretai gerindavo sau nuotaiką. Vieną kartą Monika grįžusi į namus rado daugybę sudaužytų indų, svetainėje įkaušęs voliojosi jos draugužis, o dukra apsiverkusi sėdėjo virtuvėje. Puolusi klausinėti dukrą, kas atsitiko, ji išsiaiškino, kad vyriškis bandė mergaitę išprievartauti. Pagriebusi virtuvinį peilį, Monika nubėgo į svetainę. Ji pati tarsi nepastebėjo, kaip peilis susmigo vyrui į pilvą. Po to dar kartą, ir dar kartą. Ji matė jo išsigandusias, nustebusias, o paskui jau – skausmo kupinas akis, bet nebegalėjo valdytis. Kažkas tarsi laikė jos ranką, o peilis darkė ir žalojo vyriškio kūną. Svetainė paplūdo krauju, Monika girdėjo dukters spiegimą ir riksmą, bet visa jos pasaulyje tarsi buvo nustoję egzistuoti. Kai buvo nuteista, Monika labai dažnai vos užsimerkusi prisimindavo šią sceną: dukters klyksmas, virtuvinis peilis, kraujas ir iš skausmo besiraitantis kūnas siaubo apimtomis akimis. Tačiau sėdėdama kameroje ji dažniausiai galvodavo apie tai, kad nesugebėjo apsaugoti dukters, ir ją nuolat kamavo kaltė labiau ne tiek dėl to, ką padarė, bet dėl savo vaiko. „Ir kodėl aš jį atsivedžiau į namus?“, - klausinėjo ji savęs.
Naktiniai košmarai ir miego sutrikimai
Naktiniai košmarai ir miego sutrikimai dažniausiai atsiranda tiems, kurie neigia trauminio įvykio metu patirtus jausmus, ir kurie išgyvenimus yra išstūmę į pasąmonę.
Petro istorija: Laikausi gerai, jei ne sapnai
Petras buvo nuteistas antrą kartą. Jam atrodė, kad prie sąlygų pataisos įstaigoje jis jau yra pripratęs, galima sakyti, senbuvis. Paklaustas, kaip laikosi, jis net nemirkteldamas nusišypsodavo ir visada atsakydavo: „Puikiai, kaip gi kitaip“. Įdomiausia, kad jam pačiam atrodė, jog laikosi puikiai. Į netikėtą nuteisimą, nemalonias teismo procedūras jis atrodė linkęs numoti ranka: „Na, atsitiko, tai atsitiko, ai, baikim analizuot, viskas čia smulkmena“. Aplinkiniai stebėjosi jo abejingumu toms nelaimėms, kurios jį užgriuvo: turto areštas ir pardavimas iš varžytinių, planų griuvimas ir t.t. Visgi buvo vienas dalykas, kuris Petrui nedavė ramybės: tai jo sapnai. Labai dažnai Petras sapnuodavo košmariškus sapnus: kad kažkas jį vejasi, nori nužudyti, nori kažką blogo jam padaryti. Sapnuose jis išgyvendavo nepaprastai didelę pavojaus baimę ir dažnai atsibusdavo šalto prakaito išpiltas. Po tokių sapnų paprastai būdavo sunku užmigti, ir jis neretai vartydavosi lovoje iki ryto. Kartais atsitikdavo taip, kad jis apskritai negalėdavo užmigti. Rodės, vos tik sumerks akis, pateks į kitą pasaulį, kuriame labai daug grėsmės, pavojaus, nerimo, baimės...
Gėda, pyktis, apgailestavimas
Kai kurie žmonės įsivaizduoja, jog galėjo kažką padaryti, kad neįvyktų nelaimė. Taigi, juos nuolat gali kamuoti kaltė. Taip pat ir pyktis – sau, kitiems... Taip pat dažni kaltinimai – visų, kurie galėjo būti kaip nors susiję su situacija. Atsiranda užburtas ratas: „aš kaltinu Tave – aš jaučiuosi kaltas, kad kaltinu Tave – aš jaučiuosi dar labiau kaltas – kadangi jaučiuosi kaltas, turiu kažką kaltinti – ir t.t.“ To pasekmėje žmogus gali tapti ciniku, mėgstančiu kritikuoti, ironizuoti, žeminti kitus.
Romo istorija: Kaip jautrus tampa agresyviu
Romas nuo vaikystės buvo labai jautrus vaikas. Nepaprastai mylėjo šunis, ir kone buvo pasiruošęs pasidalinti su jais paskutiniu savo kąsneliu už jų meilę ir prieraišumą. Jo tėvai bardavosi dėl tokio jo elgesio, bet jis nekreipdavo į jų barimąsi dėmesio, ir vis tiek slapčia nunešdavo šuneliams ką nors skanesnio. Jam labai nepatikdavo, kai kieme matydavo, kaip stipresni skriaudžia silpnesnius, ir labai pergyvendavo, jeigu jo mama dėl kokių nors priežasčių virtuvėje arba kambarėlyje tyliai apsiverkdavo. Bėgo laikas, ir Romas tapo jaunuoliu. Vieną dieną į kaimynystę atsikraustė gyventi apie trisdešimties - keturiasdešimties metų amžiaus vyras. Romas matydavo, kaip pas tą vyrą retkarčiais atvažiuoja mašina, pilna vyriškių, ir jis tik stebėdavosi, kodėl draugai taip trumpai užtrunka: pastovėjusi kieme vos dešimt - penkiolika minučių, mašina tuojau pat skubiai išnykdavo už posūkio. Vieną kartą Romui buvo labai liūdna, ir jis išėjo į kiemą. Tarsi visiškai atsitiktinai prie jo prisiartino kaimynas ir paklausė, kaip šis gyvenąs. Romas nuoširdžiai atsakė: „Na, gyvenu. Šiaip tai dabar sunkus metas, bet kam šiais laikais lengva?“. Kaimynas nusišypsojo ir pasiūlė: „O gal norėtum pabandyti kai ko, kad būtų lengviau?“. Pasižiūrėjęs į kaimyno akis, Romas staiga suprato, kad jam siūlo narkotikų. Jau būtų atsisakęs, bet kaimynas tiesiog įbruko į rankas kažkokį maišelį ir nuėjo. Prabėgo keli mėnesiai, ir jau pamiršęs būtų Romas apie maišelį, jeigu ne vienas liūdnas įvykis. Gera Romo draugė, kurią jis labai mylėjo, pasakė jį paliekanti, nes įsimylėjo kitą. Kai išgirdo žinią, Romui žemė susvyravo po kojų. Parėjęs į namus, jis atsiminė kaimyno maišelį ir nutarė pabandyti užsimiršti. Poveikis buvo labai keistas. Romui rodėsi, kad tarsi visas kūnas jam nebepriklauso, ir nors jam nepatiko tokia nekontroliuojamumo būsena, skausmas mažėjo, ir jis palengva užsnūdo. Pabudęs Romas kažkodėl jautėsi labai suirzęs ir blogos nuotaikos. Praslampinėjęs be vietos iki vakaro, jis jau sutemus nužingsniavo tiesiai pas kaimyną. Čia susitiko anuos vyrukus, kurie periodiškai atvažiuodavo ir išvažiuodavo atgal, beveik „nepasisvečiavę“. Nespėjo prabėgti nė keli mėnesiai, ir Romas jau negalėjo gyventi be įprastinės dozės. Kadangi gyvenimas pinigais jo nelepino, vieną dieną Romas dėl savo priklausomybės padarė nusikaltimą ir pateko į pataisos įstaigą. Kaip narkomanas, jis jautėsi visiškai kitoks, nei prieš pradėdamas vartoti narkotikus. Jis tapo irzlus, pykdavo dėl menkiausios priežasties, pasaulis jam atrodė bjaurus, blogas, neteisingas. Ir tik retkarčiais, kai tyliais vakarais pro mažytį kameros langą stebėdavo dangų, jo siela tarsi imdavo šaukti: „ne, ne, ne... aš nenoriu taip gyventi... kodėl tai atsitiko man?.. kodėl taip atsitiko su mano gyvenimu?“
Išlikusiojo kaltė
Tie, kurie išliko, kai kiti nukentėjo, po įvykio gali pradėti jausti stiprią kaltę, ir klausinėti savęs: Kodėl būtent aš likau gyvas? Aš turėčiau būti su jais. Toks savęs kaltinimas būdingas ir aukų artimiesiems, kurie nelaimės metu buvo toli nuo įvykių. Labai dažnai išlikimo priežastis priskiriama likimui, sėkmei, Dievo valiai, ir tokie žmonės gali labiau pradėti domėtis religija, parapsichologija ar astrologija.
Mariaus istorija: „Atsitiktinai“ gyvas
Jau padaręs nusikaltimą, bet dar nenuteistas Marius važiavo automobiliu su savo broliu Dariumi bei abiem tėvais. Galvoje sukosi mintys apie tai, ką įvykdė, ir jis jautėsi sunerimęs, pasimetęs ir išsiblaškęs. Vaizdiniai keitė vienas kitą, ir jis nė nepastebėjo, kaip išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Didžiulė mašina staiga kirto ant stabdžių, o Mariaus automobilis, į ją atsitrenkęs, nulėkė šalikelėn, įsirėždamas į didelę pušį. Kai atsipeikėjo ligoninėje, Mariaus pirmasis klausimas buvo: „O kur tėvai ir brolis?“. Atsakymas, kurį jis išgirdo, sukėlė daugiau skausmo nei sulaužyti kaulai: „Labai apgailestaujame, bet jie visi mirė. Nesijaudinkite, Jūs dabar turite ilsėtis“. Mariui atrodė, kad, sveikas būdamas, jis už tokius žodžius seselei ką nors padarytų: visa jo šeima mirė, o čia – nesijaudinkite, ilsėkitės?! Dėl daugybinių lūžių jis negalėjo dalyvauti laidotuvėse, o po teismo patekęs į pataisos įstaigą, vis graužėsi: „ir kodėl aš išlikau?.. kodėl ne tėvai, kurie musės nenuskriaustų?.. kodėl ne brolis, kuris turėjo laimingą gyvenimą, ir galėjo gerai gyventi?.. kodėl išlikau aš, nelaimėlis, prisidirbęs tiek, kad dabar čia tam kalėjime trūnysiu... kodėl?..“
Izoliacijos ir vienišumo jausmas
Traumos patyrimas sukelia stiprų vienišumo jausmą: asmuo galvoja, kad niekas negali jo suprasti. Patyrimas atrodo labai intensyvus, unikalus, ir asmuo linkęs užsidaryti savyje.
Donato istorija: Žmonos tragedija
Donatas nieko nebuvo žmonai sakęs apie planuojamą nusikaltimą. Jis tiesiog norėjo padaryti staigmeną savo šeimai ir pakloti ant stalo didelę pinigų sumą – kaip dovaną mylimai moteriai, juo labiau, kad ji laukėsi – būsimasis sūnus buvo jau ketvirtame mėnesyje. Kai jis buvo sulaikytas ir žmona gavo žinią apie jo įvykdytą nusikaltimą, ją ištiko didžiulis psichologinis šokas, ir ji patyrė persileidimą. Būdamas izoliatoriuje, jis žinojo, kad žmona šiuo metu guli ligoninėje, jaučiasi visiškai vieniša ir žlugusi, o jis net negali palaikyti jos rankos. Teismo proceso metu jis taip pat jos nepamatė. Būdamas jau pataisos įstaigoje, jis nebežinojo, ką galvoti, kai apsilankė jo sesuo ir pranešė: „Tavo žmona pervežta į psichiatrinę ligoninę, jai gili depresija, ir ji bandė žudytis“. Donatas užsisklendė savyje, nustojo bendrauti su aplinkiniais, dažnai sėdėdavo įsmeigęs akis į vieną tašką, ir jam atrodė, kad niekas kitas nejaučia tokio skausmo, kaip jis.
Uždarų/ atvirų erdvių baimė ir baimė, kad toks pats įvykis pasikartos
Po trauminio įvykio daugeliui atsiranda atvirų ar uždarų erdvių baimė (priklausomai nuo traumos pobūdžio). Tai kelia paniką, asmuo tiki, kad esant panašioje erdvėje, vėl atsitiks nelaimė. Gali atsirasti minios baimė, tuomet asmuo vengs žmonių susibūrimų, ir tai dar labiau paskatins atskirumo ir vienišumo jausmą. Baimė, kad emociškai šokiruojantis įvykis pasikartos vėl – viena iš dažniausių, patyrus psichologines traumas. Bijoti, kad vėl įvyks tai, kas jau įvyko, yra natūralu: net vaikas, kuris kartą nusidegino pirštukus, bijos žaisti su degtukais.
Laimono istorija: Sumušimas kameroje
Laimonas pirmą kartą pateko į pataisos įstaigą. Kai jį vedė kiemo taku, vienas nuteistasis sušuko: „Žiūrėkit, koks gaidys eina!“. Laimonas buvo smarkaus būdo ir nedvejodamas atrėžė: „Dar pažiūrėsim, kuris iš mūsų gaidys“. Nelaimei, jis nežinojo, su kuo prasideda. Dar daugiau - Laimonas pateko į tą pačią kamerą. Jau pirmą naktį jis buvo žiauriai sumuštas „už išsišokimą ir nepagarbų elgesį“. Sumušimai buvo tokie stiprūs, kad jį teko paguldyti į ligoninę. Ligoninėje Laimonas pradėjo visais būdais rinkti informaciją, kaip nepatekus į tą pačią kamerą vėl. Jam papasakojo, kad esą reikia surinkti kuo daugiau nuobaudų, tada bus perkeltas į kitą būrį arba apskritai gaus izoliaciją. Jau eidamas per kiemą, jis pradėjo rinkti pirmąsias nuobaudas. Jis paniškai bijojo patekti į tą pačią kamerą, jam rodėsi, kad jį vėl apsups priešiškai nusiteikę nuteistieji, ir jis vėl patirs tą baisų skausmą, kurį jau buvo patyręs. Beeinant pro kameros duris, staiga jo širdį suspaudė spazmai, akyse pasidarė tamsu, ir jis iš nerimo nualpo.
Patyrus psichologinę krizę, žmogų gali apimti ne tik negatyvios emocijos ir jausmai – pyktis, nerimas, liūdesys, kaltė, bet ir gali visiškai pasikeisti jo elgesys. Geriausia krizės patyrimą atpažinti pagal tai, kad žmoguje atsiranda savi-destruktyvūs norai: tarsi norėtųsi nupjauti šaką, ant kurios sėdi, nors žinai, kad ją nupjovęs patirsi baisų skausmą.
Impulsyvūs veiksmai, irzlumas ir dėmesio koncentracijos stoka
Patyrusieji psichologines traumas labai pasikeičia: tampa sunku koncentruoti dėmesį į „čia ir dabar“. Tai sukelia irzlumą ir paveikia įvairias gyvenimo sritis: santykius, mokslą, darbą. Asmuo gali norėti nutraukti santykius, visiems laikams mesti ankstesnį pomėgius ar mokslus.
Dariaus istorija: Metęs viską, ką brangino
Darius buvo nuteistas už bendrininkavimą įvykdant sunkų nusikaltimą. Iki tol jo gyvenimas buvo palyginti ramus ir pasiturintis. Darius buvo baigęs ekonomikos mokslus, turėjo du vaikus, švelnią ir gerą žmoną, kuri jį labai mylėjo, ir su kuria jis jautėsi labai laimingas. Maža to, jis buvo palyginti sėkmingai veikiančios įmonės savininkas. Kai jis buvo nuteistas, pradėjo elgtis taip, kaip niekada anksčiau nesielgė. Atėjusiai aplankyti žmonai šiurkščiai pareiškė jos nemylįs ir nemylėjęs, o buvęs su ja tik iš gailesčio. Taigi, jis reikalavo, kad žmona daugiau jo nelankytų, kurtų gyvenimą be jo, ir kad nevestų jam parodyti vaikų, bet tegu geriau suranda jiems kitą tėvą. Savo įmonę pardavė pusvelčiui, ir, nors anksčiau jam labai patikdavo skaityti knygas, per keletą mėnesių net nenuėjo apsilankyti pataisos įstaigos bibliotekoje.
Pyktis ir smurtas
Jei prieš trauminį įvykį asmuo buvo ramus ir švelnus, jis gali tapti labai piktas, šiurkštus, agresyvus be akivaizdžios priežasties. Taip pat gali pasireikšti smurtas šeimoje: asmuo gali pradėti mušti savo žmoną, vaikus, naminius gyvūnus. Tai dažniausiai baigiasi skyrybomis... Asmuo taip pat gali imti niokoti savo materialinį turtą: baldus, techniką, automobilį, daiktus, kurie jam ką nors primena apie įvykį.
Dianos istorija: Neapkenčianti visų, kurie aplink
Diana buvo pasodinta į kalėjimą už narkotikų platinimą mokyklose. Jai buvo paskirta labai ilgos trukmės bausmė, ir, pasiskaičiavusi, kiek laiko ji praleis pataisos įstaigoje, suprato, kad už grotų prabėgs gražiausi jos kaip moters gyvenimo metai, ir, kad išėjusi iš čia, ji jau vargu, ar galės susilaukti vaikų. Diana buvo jauniausia šeimoje, turėjo beveik dešimčia metų vyresnę seserį, ir, dar būdama beveik keturiolikos, su pavydu sūpuodavo sesers dukrytę. Mažus vaikus ji labai mylėjo, o kai su sesers mažyte išeidavo į miestą pasivaikščioti – būdavo labai išdidi ir tikėdavosi, kad praeiviai pamanys, jog tai jos vaikas. Turėti vaiką jai reiškė būti suaugusia, savarankiška, mylima. Kai po teismo proceso ji suprato niekada vaikų neturėsianti, kažkas joje tarsi labai stipriai pasikeitė – ji nustojo moteriškos gyvybės, vilties, noro gyventi. Viso to neturėdama, tapo labai šiurkščia, pikta, irzlia, jai atrodė, kad nekenčia ne tik savęs, bet ir visų aplink – viso pasaulio...
Miego sutrikimai
Patyrusieji traumas labai dažnai suserga miego sutrikimais. Jiems tampa sunku atsipalaiduoti, užmigti, užmigę jie sapnuoja košmarus. Taigi, jų naktys tampa panikos ir baimės naktimis.
Algirdo istorija: Bemiegės naktys
Iki patekdamas į pataisos įstaigą, Algirdas buvo labai stiprios sveikatos žmogus. Jis negalėdavo suprasti tų, kurie skųsdavosi, kad negali užmigti arba tų, kurie prisipažindavo, kad juos kamuoja nerimas ir liūdesys. Vos atsigulęs į lovą miegoti, jis labai kietai užmigdavo ir prabusdavo ryte tik tada, jei kas nors jį pažadindavo – ar telefono skambutis, ar žadintuvas, ar draugė, su kuria gyveno jau trejus metus. Kai buvo netikėtai nuteistas, jo gyvenime viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Dabar jis dažnai galvodavo apie tai, kas įvyko, negalėdamas susikaupti kitiems dalykams. Jam daug kas tapo nebeįdomu, ir, svarbiausia, jis pradėjo labai prastai miegoti. Atsigulęs vakare į lovą, jis galėdavo prasivartyti iki paryčių, ir atsikeldavo visas tarsi sumuštas, pavargęs, vos pavilkdamas kojas. Kartais jam pavykdavo vakare greitai užmigti, bet praėjus kelioms valandoms jis pabusdavo, ir tada jau – ką bedarytų – niekaip negalėdavo vėl užsnūsti. Taigi jeigu anksčiau miego metas jam teikė atsipalaidavimą, dabar tai tapo kančia.
Pabėgimas nuo kitų
Tie, kurie kažkada buvo labai socialūs ir mėgo kompanijas, patyrę traumą gali stipriai pasikeisti – tapti intravertais, atsiribojusiais nuo draugų. Be to, jie gali pradėti visai nebesirūpinti savo išvaizda.
Vladimiro istorija: Kompanijų siela tampa vienišiumi
Vladimiras buvo kraštutinis ekstravertas. Atrodė, kad tai žmogus, kuris negali gyventi be draugų, kompanijų, kitų žmonių dėmesio. Jis buvo labai bendraujantis žmogus, mėgstantis pasakoti visokias istorijas, jam patikdavo būti išklausytam ir pačiam klausytis, ką pasakoja kiti. Atrodė, nebūtų didesnio kankinimo tokiam žmogui, kaip uždarymas į vienutę arba išsiuntimas į negyvenamą salą, kurioje jis neturėtų, su kuo bendrauti. Atsitiko taip, kad jis, tikėdamasis greitai praturtėti, padarė nusikaltimą ir pateko į pataisos įstaigą. Pirmiausia, jam tai atrodė didelė gėda, jis ėmė galvoti, o ką dabar apie jį manys jo giminės, taip pat tie, kurie jį pažinojo kaip visiškai kitokį žmogų. Atsidūręs kameroje su dvidešimt keturiais žmonėmis jis staiga užsidarė. Niekas nebūtų pasakęs, kad tai žmogus, kuriam patinka bendrauti. Į kitų nuteistųjų klausimus jis tik trumpai atsakydavo „taip“, „ne“ arba „nežinau“, su niekuo nesidalijo savo gyvenimo istorija, nebepasakojo anekdotų, linksmų įvykių iš savo ar draugų gyvenimo. Pasižiūrėjęs į tokio žmogaus bendravimą su kitais, galėjai pamanyti, kad tai kraštutinis intravertas, vienišius, ir kad būti su kitais žmonėmis ir tarp žmonių – jam yra didžiulė kančia.
Psichologinės traumos patyrimas labai apsunkina sugebėjimą pozityviai mąstyti dar ir dėl to, kad gali labai neigiamai paveikti žmogaus fizinę sveikatą. Žmogus gali nė nesuvokti, kad sveikatos praradimo priežastis – emociškai traumuojantis patyrimas.
Trauminio įvykio patyrimas dažnai sukelia įvairius kūno negalavimus: migreną, skrandžio opą, skausmus įvairiose kūno vietose. Tai gali būti būdinga po įvairaus stiprumo trauminių patyrimų: net persikėlimo į kitą būstą, skyrybų, atleidimo iš darbo ar darbo pakeitimo.
Rimo istorija: Sveikuolis ima sirgti
Rimas buvo fiziškai labai stiprus žmogus. Beveik niekada negerdavo vaistų, o įvairias ligas prisiminė tik iš vaikystės. Jam labai retai skaudėdavo galvą, jis nežinojo, kas yra skrandžio skausmas, ir apskritai, beveik niekada nesirgdavo gripu ar peršalimo ligomis. Kai draugas jam pasiūlė sudalyvauti „viename reikale“, ir jis sutiko, o vėliau – buvo nuteistas, jo sveikata netikėtai pasikeitė. Jam vis dažniau pradėjo skaudėti galvą, nei iš šio nei iš to sustreikavo skrandis, ir apskritai, dėl menkiausios priežasties peršaldavo, sloguodavo arba skaudėjo gerklę. Kitaip tariant, fiziškai stiprus ir sveikas žmogus palūžo, pradėjo sirgti, kas anksčiau jam buvo visiškai nebūdinga.
Nuovargis
Patyrusieji traumas dažnai skundžiasi energijos stoka ir jaučiasi „išsekę visą laiką“. Tuomet pykstama ant savęs, gali sutrikti dienos režimas, labai pablogėti santykiai su kitais, tokiam žmogui sunku prisiversti atlikti net mažiausius darbelius, kasdienines užduotis.
Jurgio istorija: Neturintis jėgų net nusiprausti
Jurgis buvo vyras pačiame jėgų žydėjime. Fiziškai, jis buvo absoliučiai sveikas, nesirgo jokia baisia liga, niekas nebūtų net pasakęs, kad toks vyras gali neturėti jėgų... net nusiprausti. Pataisos įstaigos personalas iš pradžių nesuprato Jurgio elgesio. Jiems atrodė, kad šis tyčia, piktybiškai nenori jiems paklusti, nesilaiko elementarių higienos reikalavimų. Tuo tarpu Jurgis iš tiesų jautėsi labai silpnas, jam iš vidaus drebėjo rankos, keliai, šokinėjo širdis, ir kartais apimdavo keistas jausmas, lyg gyvybė būtų visiškai išsekusi, ir jis tuoj gali numirti. Tai, kaip jautėsi Jurgis, specialistai vadina astenija, arba, jėgų neturėjimu. Toks susirgimas gali būti susijęs su labai stipriu žmogaus išgyvenamu stresu, baime, nerimu dėl savo gyvenimo, kai tuo tarpu aplinkiniams gali pasirodyti, kad žmogus paprasčiausiai tingi ką nors daryti arba yra priešiškai nusiteikęs ir nenori paklusti bendroms taisyklėms.
Sujaudinimas ir padidėjęs aktyvumas
Kai kurie asmenys po trauminio įvykio tampa per daug aktyvūs. Jie pradeda įvairius darbus, tampa darboholikais, labai stipriai įsitraukia į kokią nors veiklą. Toks kraštutinumas sukelia miego sutrikimus, nesugebėjimą atsipalaiduoti, pailsėti.
Giedriaus istorija: Skundų rašytojas
Giedrius buvo nuteistas jau trečią kartą už panašaus pobūdžio nusikaltimą. Jis puikiai suvokė savo kaltę, bet paskutinis nuteisimas jam buvo labai netikėtas, nes advokatas žadėjo padėsiąs jį išgelbėti iš situacijos. Kai po antrojo teistumo jis išėjo į laisvę, sau pažadėjo niekada daugiau į pataisos įstaigą nebepakliūti. Giedrius sau pasakė: „aš nebūsiu aš, būsiu sumautas nevykėlis, jeigu sugrįšiu čia dar nors kartą“. Dar antrą kartą bebūdamas pataisos įstaigoje, jis aktyviai kūrė planus, kokį pradės gyvenimą, ką darys, išėjęs į laisvę. Giedrius buvo susipažinęs su simpatiška moterimi, ruošėsi su ja susituokti, susilaukti vaikų, buvo numatęs, kur dirbs ir kaip uždirbs pinigų pragyvenimui. Trečiasis kartas jam buvo labai nemalonus, mat draugas buvo užtikrinęs, kad „nė šuo nesulos“, ir viskas praeis labai sklandžiai, o jis pats liks „visiškai švarus“. Susigundęs papildomais pinigais, Giedrius sutiko vėl sudalyvauti nusikaltime, nors savo moteriai ir sau buvo pažadėjęs niekada daugiau to nedaryti. Deja, viskas baigėsi pakartotiniu pasodinimu į kalėjimą, mylima moteris juo nusivylė, o Giedrius visiškai sunerimo. Taigi, jis pradėjo rašyti skundus: pirmiausia, dėl procedūrinių pažeidimų, vėliau – dėl sąlygų pataisos įstaigoje neatitikimo Žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių konvencijai, dar vėliau – dėl jo orumą žeminančio elgesio. Teismas ir kitos instancijos, išnagrinėję jo skundus, pripažino juos nepagrįstais, bet jis vis skundė ir skundė... galbūt net pats nesuvokdamas, kad tokiu būdu bando kompensuoti prarastą situacijos kontrolę... Jis tapo nepaprastai aktyvus, jam atrodė, kad kovoja už teisingumą, o naktimis, kai turėdavo gulėti lovoje – vis kurdavo planus dėl naujo apskundimo... Iš tikrųjų tokiu savo elgesiu Giedrius tarsi norėjo pasakyti: „Kodėl, gyvenime, Tu man toks neteisingas? Kodėl man turėjo atsitikti visi šie nemalonumai? Aš padarysiu viską, kad tik kaip nors galėčiau kam nors įrodyti, kad nesu bejėgis, ir nenoriu būti aplinkybių auka“... O iš tikrųjų Giedrius buvo nerimo auka – nerimo dėl savo gyvenimo ir žlugusių vilčių bei svajonių...
Sumažėjęs ar padidėjęs lytinis potraukis
Kai kurie asmenys po trauminio įvykio tampa seksualiai perdėtai (hiper) aktyvūs, o kitiems – sumažėja ar net išnyksta lytinis potraukis. Kai naujas elgesys peržengia normos ribas, žmogus gali padaryti kažką, ko anksčiau pats nebūtų supratęs.
Martyno istorija: Nesuprantantis, kas atsitiko
Martynui buvo dvidešimt dveji metai amžiaus, kai autoavarijoje žuvo jo mama, kurią labai mylėjo. Martynas neturėjo geros draugės, neturėjo nė žmonos, su kurią būtų galėjęs dalintis viskuo, kas jį liūdino arba džiugino. Neturėjo jis taip pat nė tėvo, brolių ar seserų, ir nors turėjo keletą draugų, su jais anaiptol negalėdavo pasikalbėti apie viską, kas jam buvo ant širdies. Vieną vakarą Martynas vaikštinėjo liūdnas parke, draugai buvo jį ką tik pavaišinę alkoholiu. Neapšviestoje gatvelėje jis pamatė nedidelę mergaitę. Nežinia, kas jam pasidarė, bet jį užvaldė keisti impulsai, jis pasivijo mergaitę, kuri išsigandusi puolė nuo jo bėgti, ir ją išprievartavo, už ką buvo nuteistas keliems metams laisvės atėmimu. Jau būdamas pataisos įstaigoje jis niekaip negalėjo suprasti savo elgesio. Jam vis sukosi galvoje mintys: „Ką aš padariau? Kodėl taip padariau? Jei kas taip padarytų su mano dukra?! Kas man atsitiko? Kas mane buvo apsėdę?“
Padažnėja rūkymas ar alkoholio vartojimas
Nerūkiusieji ar negėrusieji po traumos gali pradėti rūkyti ir gerti, net vartoti narkotikus. Ilgainiui išsivysto priklausomybė psichotropinėms medžiagoms, ir tai sukelia asmenines, sveikatos, socialines ir finansines problemas.
Augustino istorija: Pradėjęs vartoti alkoholį
Augustinas dvejus metus buvo praleidęs pataisos įstaigoje, ir gegužės mėnesį turėjo būti išleistas į namus. Jis turėjo žmoną, kurią labai mylėjo, ir kuri visus tuos metus jam sakė jo ištikimai laukianti ir be galo pasiilgusi. Taip pat ji gyrėsi sumaniai prižiūrinti judviejų ūkį, ir vis kartojo, „kai Tu grįši, pradėsim gyvenimą iš naujo“. Tokie žmonos žodžiai Augustinui buvo lyg balzamas širdžiai, jie jį palaikė būnant pataisos įstaigoje, jis juos prisimindavo, kai būdavo nepakeliamai sunku. Kai atėjo ilgai lauktoji diena, ir Augustinas pagaliau atsidūrė už pataisos įstaigos sienų, jis nepaprastai nustebo, neišvydęs žmonos: juk buvo ją iš anksto informavęs, prašė pasitikti, atsisakė draugų paslaugų, o ji buvo užtikrinusi, kad iš anksto bus pasiruošusi ir jo lauks. Kadangi turėjo šiek tiek pinigų, pasiprašė, kad kito nuteistojo artimieji jį šiek tiek pavėžėtų, o paskui sėdo į taksi ir parėjo į namus. Atrakinęs namų duris, vos juos bepažino. Viskas atrodė labai pasikeitę, nors praėjo dar tiek nedaug laiko. Pasirodo, žmona buvo padariusi remontą. „Kokia šaunuolė“, - svarstė Augustinas, - „bet kurgi ji yra?“. Staiga žvilgsnis užkliuvo už mobilaus telefono, palikto miegamajame. Skubiai paskambinęs savo žmonos mobilaus telefono numeriu, Augustinas skambučio neišgirdo – naujutėlaitis Nokia tylėjo. Augustinas paėmė telefoną į rankas, o šis lyg tyčia suspurdėjo, priimdamas žinutę. Augustinas sulaikęs kvėpavimą atsidarė pranešimą: „Mažule, tikiuosi, būsi drąsi ir viską apie mus pasakysi savo vyrui. Jis šiandien paleidžiamas ar ryt?“. Augustinas net atsisėdo. Jis nė nepastebėjo, kaip prabėgo kelios valandos, ir grįžo žmona – mat ji buvo supainiojusi jo paleidimo laiką. Kai ją pamatė, tik ištiesė telefoną, ir paklausė: „Tai viskas?“. Žmona išsigandusi žvilgtelėjo į tekstą, o paskui tvirtu ir pyktelėjusiu balsu ištarė: „Taip, viskas, o ko Tu tikėjaisi? Juk aš irgi noriu gyventi! Aš moteris, aš noriu meilės, o Tu manei – aš save gyvą laidosiu?“ Prabėgo truputį laiko, ir jie išsiskyrė. Iki tol Augustinas buvo žmogus, kuris nei gerdavo, nei rūkydavo, ir jo žmona kažkada labai tuo didžiavosi. Po išsiskyrimo su žmona Augustinas pradėjo labai stipriai gerti. Vos išsiblaivydavo, vėl bėgdavo nusipirkti ko nors, kad nejaustų baisaus nerimo dėl savo vienatvės ir tuštumos, kuri taip staiga atsivėrė jo širdyje...
Psichologinės krizės išgyvenimas gali pažeisti žmogaus sugebėjimą pozityviai mąstyti. Patyrus emocinę traumą, gali pasikeisti gyvenimo filosofija, vertybės, taip pat kai kurie mąstymo procesai.
Nesugebėjimas priimti sprendimus
Patyrusieji traumas tampa labai sunkiai apsisprendžiantys kasdieniniame gyvenime. Jiems sunku prisiimti atsakomybę, aiškiai pasakyti, ko nori. Jie tampa pasimetę ir apatiški.
Vitalijaus istorija: Pasimetęs ir dvejojantis
Vitalijus iki nuteisimo buvo labai greitai apsisprendžiantis, netgi kategoriškas žmogus. Jis visada turėjo savo nuomonę įvairiais klausimais ir atkakliai gindavo savo poziciją. Tai buvo žmogus, į kurį žvelgdamas galėjai pasakyti, kad jis žino, ko nori iš gyvenimo. Kai kurie jį laikė net pernelyg tiesmuku žmogumi. Sprendimus jis paprastai priimdavo juos pakankamai apsvarstęs, bet jeigu jau ką nuspręsdavo, tai beveik niekas negalėdavo jo įtikinti, kad reikėtų elgtis kitaip. Pasodinimas į kalėjimą Vitalijui buvo labai netikėtas įvykis, kuris tarsi išmušė jį iš vėžių. Keisčiausia, po tokio netikėto nuteisimo pasikeitė ir jo asmenybė. Iš kategoriško žmogaus jis tapo neapsisprendžiančiu, dvejojančiu, neryžtingu...
Vertybių ir nuostatų pasikeitimas
Kai kurie patyrusieji emocines traumas jaučiasi tarsi būtų praradę gyvenimo prasmę ir tikslą, jų vertybiniai idealai pasikeičia, jie gali liautis branginti tai, kas anksčiau jiems buvo labai svarbu. Tuo tarpu kiti – priešingai: patyrę sunkų gyvenimo išbandymą, jie gali psichologiškai subręsti.
Simono istorija: Praradęs religinį tikėjimą
Simonas augo šeimoje, kurioje tėvas ir motina buvo religingi, kiekvieną sekmadienį vaikščiojo į bažnyčią. Jį su broliu tėvai taip pat vesdavo į bažnyčią. Broliui Sauliui buvimas bažnyčioje labai nepatiko, jis visaip spyriodavosi, o vieną dieną galop pareiškė, kad į bažnyčią daugiau neis, nes Dievu netiki. Simonui, priešingai, bažnyčioje visai patikdavo. Klausydamasis muzikos, jis užsisvajodavo. Be to, čia būdavo tylu ir gera, ir jis mintyse melsdavo Dievą pagalbos savo tėvams visuose jų reikaluose. Bėgo metai, Saulius tapo verslininku, o Simonas svajojo stoti į kunigų seminariją. Kartą Simonas buvo išvažiavęs į katalikiško jaunimo stovyklą, ir tėvai buvo likę namuose vieni. Vieną rytą stovyklos vadovas išsikvietė Simoną ir su užuojautos pilnomis akimis padėjo ranką jam ant peties: „Simonai, turiu Tau rimtą žinią. Gyvenimas yra sudėtingas, ir kartais sunku paaiškinti, kodėl atsitinka tai, kas atsitinka“. Simonas labai sunerimo, bet negalėjo suprasti vadovo žodžių, todėl tik klausiamai žiūrėjo į jį. Vadovas tęsė: „Simonai, tavo tėvelius kaime užpuolė pikti žmonės, tai įvyko naktį, tavo tėveliai buvo stipriai sužeisti ir mirė, mama mirė iš karto, o tėtis dar buvo gyvas, bet ką tik mirė ligoninėje. Man labai gaila“. Simonui atrodė, kad vadovas kalba kažkokias nesąmones. Jis tik purtė galvą ir supykęs žiūrėjo vadovui į akis: „Ką Jūs čia kalbat, mano tėveliai sveiki ir gyvi, Jūs kažką supainiojote, aš už savo tėvelius vakar vakare meldžiausi, kad Dievas juos saugotų“. Vadovas stipriai apkabino Simoną, pasakydamas: „Aš viską suprantu, Tau labai sunku, bet Dievas pasiėmė Tavo tėvelius pas save“. Simonas įniršęs išsivadavo iš vadovo glėbio ir tekinas išbėgo laukan. Jis nubėgo į koplyčią, ir stovėdamas vidury jos pradėjo garsiai šaukti: „Koks Tu Dievas! Tu – ne Dievas! Kodėl Tu iš manęs tyčiojiesi! Tau patinka kankinti žmones! Aš Tavim taip tikėjau, o Tu..! Nėra Tavęs, nėra! Girdi, nėra ir nebuvo, ir negali būti! Aš, kaip koks kvailys tikėjau, kad Tu esi, kad manimi rūpiniesi! O Tau į viską nusispjaut! Tfu, koks aš kvailas!“. Simonas nusispjovė, išėjo iš bažnyčios, paliko stovyklą, sėdo pats vienas į autobusą ir išvažiavo į namus. Po tėvų laidotuvių jo būdas labai pasikeitė. Jis pradėjo vartoti narkotikus, padarė sunkų nusikaltimą. Tuo tarpu jo brolis Saulius, kuris iki tol netikėjo Dievu ir anaiptol nesilaikė Bažnyčios įsakymų, ir netgi nebuvo skaitęs Biblijos, po tėvų laidotuvių pradėjo vakarais mintyse tyliai melstis: „Dieve, Tu žinai, kaip man skauda, nes aš juos labai mylėjau... Bet prašau, pasirūpink jais aname gyvenime... Jie čia sunkiai vargo... Suteik jiems ramybę ir palaimą, kad jie, būdami danguje, jaustų laisvę ir būtų labai laimingi...“ Taigi Sauliaus būdas irgi labai pasikeitė – tik į priešingą pusę. Jis pradėjo gyventi kitaip – suprasdamas, kad šioje žemėje esame tik keleiviai, ir turime gyventi kurdami darną savyje, darną su tais, kurie šalia, ir darną su Aukščiausiąja tikrove...
Praradimai – viena pagrindinių žmogaus gyvenimo patirčių. Iš pradžių prarandame buvimą mamoje, paskui buvimą su ja, paskui nerūpestingą vaikystę ir t.t. Visgi tik nedaugelis žmonių susimąsto, kad tik kažką prarasdami galime atrasti kažką naujo. Nors, žinoma, dideli praradimai mumyse sukelia sielvartą ir gedėjimą.
Nuteisimas reiškia vienos iš pagrindinių kiekvieno žmogaus vertybių - laisvės praradimą. Psichologijos moksle yra sukurta savi - determinacijos teorija, kurios autorius E. Deci (1985) teigia, kad kiekvienas žmogus nori pats kontroliuoti savo gyvenimą, likimą, dienos režimą, veiklų pobūdį. Jeigu žmogus negali kontroliuoti to, kas vyksta su jo gyvenimu – ilgainiui jis gali apskritai prarasti motyvaciją gyventi, jau nekalbant apie motyvacijos palaikyti gerus santykius su aplinka praradimą.
Taigi patį nuteisimą, kai žmogus netikėtai praranda galimybę būti savo kasdienybės šeimininku, galima laikyti emociškai traumuojančia patirtimi, apsunkinančia sugebėjimą mąstyti pozityviai.
F. Parkinson (2000) išskiria keletą reakcijos į trauminį patyrimą stadijų. Kiekviename iš šių etapų žmogaus mąstymui būdinga tam tikra specifika. Jeigu iš pradžių asmenį lanko neigimomintys – „tai netiesa“, „to negali būti“, „taip neturėjo atsitikti“, „už ką man šitaip?“, vėliau jas pakeičia pykčio, kaltės ir nerimo mintys – „matyt, aš to nusipelniau“ ar „kalti kiti, kad taip atsitiko“, ir „kas dabar bus?“. Kai kuriuos po to neramina derėjimosi su Likimu mintys: „o gal dar ką nors galima pakeisti?“. Dar vėliau aplanko depresijos mintys, susiję su izoliacija, savigarbos praradimu („aš nieko vertas“), tikėjimo ir gyvenimo prasmės praradimu („gyvenimas beprasmis“), vienišumu („aš niekam nerūpiu“), ankstesnio gyvenimo praradimu („nebėra to, kas buvo anksčiau“). Galų gale, kyla susitaikymo mintys, žmogus integruoja savo patirtį į bendrąją gyvenimo filosofiją. Kartais susitaikymo stadija prasideda tik po daugelio metų...
Potrauminio streso sindromas
Potrauminis stresas - tai staigaus, nemalonaus ir netikėto įvykio patyrimo sukelti simptomai, susiję su emociniu ir fiziologiniu šoku. Tai vienintelė diagnostinė kategorija psichiatrijos vadovuose, kuri yra pagrįsta etiologija (t.y., turi konkrečias priežastis): kad asmeniui būtų diagnozuotas sindromas, jis turi būti patyręs emocinės traumos įvykį.
Dainiaus istorija: Šūvio garsai naktyje
Dainius dalyvavo ginkluotame užpuolime. Keistai atsitiko su jo gyvenimu, jis anksčiau apie nieką panašaus net nebūtų galėjęs pagalvoti. Per vieno draugo vestuves susipažino su labai įdomiu žmogumi. Šis daug klausinėjo apie jo gyvenimą, darbą, pomėgius. Dainius tuomet jam paaiškino, kad jam patinka šaudyti, sportuoti, ir kad truputį yra supykęs ant žmonių, nes mano, kad daugelis yra labai savanaudiški ir neteisingi. Tuomet nepažįstamasis patvirtino, kad irgi pažįsta daug labai savanaudiškų ir neteisingų žmonių. Taip pat jis paprašė Simono telefono. Praėjus porai mėnesių, vestuvėse sutiktas žmogus paskambino Simonui ir pasiūlė susitikti. Jiems susitikus, jis pasakė: „Žinai, yra vienas labai blogas žmogus, kurį reikėtų pamokyti. Ar galėtum man padėti? Aš Tau atsilyginčiau.“. Be abejo, Simonui jis pasiūlė tokią pinigų sumą, kad šis net patikėti negalėjo. „Pamokyti nusikaltusį ir dar už tai gauti pinigų? Na, man ir sekasi“, - svarstė Simonas. Išaušus lemtingai dienai, jis „pamokė“ tą žmogų, bet vietoje žadėtojo atlyginimo gavo laisvės atėmimo bausmę. Kaip vyko pamokymas? Jis drauge su dar vienu žmogumi slapčia pateko į saugomo namo teritoriją. Tyliai įsilaužę į namą, jie aptiko apie keturiasdešimties metų amžiaus vyrą. Tas kitas žmogus Simoną kumštelėjo: „Varyk!“. Simonas beveik nesuprasdamas, kas vyksta, paspaudė ginklo gaiduką. Pasigirdo šūvis, ir žmogus nukrito. Bet buvo akivaizdu, kad jis dar gyvas. Tuomet bendrininkas perspėjo: „Tave išduos, nupilk!..“ Simonui viskas vyko labai greitai. Jis nedvejodamas paleido dar kelis šūvius į ant grindų besiraitantį kūną. Po keleto sekundžių kūnas liovėsi judėjęs. „Viskas, varom!“, - sušuko bendrininkas. Simonas kaip sapne šoko pro duris, ir, kas vyko toliau, jau sąmoningai nebeprisimena. Kai jį pasodino į kalėjimą, baisiausia buvo ne tai, kad jis uždarytas, kad jo artimieji jį pasmerkė ir paliko jo mylima draugė; baisiausia buvo tai, kad kai tik jis sumerkdavo akis, mintyse išgirsdavo savo paties šautuvo šūvius, nužudžiusius žmogų. Tas išgyvenimas buvo toks ryškus ir toks stiprus, kad jis visai prarado ramybę. Išgyvenimai kartojosi, jį nuolat lankydavo neramios mintys. Jis sau pažadėjo niekada nebendrausiąs su žmogumi, dėl kurio tapo nusikaltėliu.
Kai trauminis įvykis pasibaigia, asmens reakcija į jį – dar toli gražu ne. Viena pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria patyrusieji traumas, yra ta, kad praeitis yra „atsinešama“ į dabartį. Tai pasireiškia košmariškų sapnų, minčių, prisiminimų ir simptomų pavidalu.
Nuteisimas ne kiekvienam asmeniui sukels psichologinę traumą ir „įjungs“ mąstymo negatyvumą. Tai priklauso nuo to asmens požiūrio į nuteisimą: jeigu asmuo pataisos įstaigoje jau ne pirmą kartą, jeigu jau yra pripratęs prie sąlygų, tuomet jo nekamuos nežinomybės baimė ir susitaikyti su situacija bus žymiai paprasčiau negu tam, kuris patekti į pataisos įstaigą visiškai nesitikėjo.
NETIKĖTO NUTEISIMO TRAUMA
Adelės istorija: „Pasmerkta, pažeminta, ir prikalta prie gėdos stulpo“
Adelė beveik dvidešimt savo gyvenimo metų dirbo buhaltere. Dirbo kruopščiai, sąžiningai, negailėdama nei laiko, nei jėgų. Dažnai pasilikdavo dirbti po darbo, nes už atlyginimą, tegu ir nelabai didelį, reikėjo išlaikyti du vaikus, vėliau – padėti jiems įsikurti, įsitvirtinti gyvenime. Kažkada ji turėjo vyrą, kurį labai mylėjo. Bet jis ilgainiui pradėjo stipriai gerti, būdamas girtas ją mušdavo, taigi vieną kartą neapsikentusi ji padarė sprendimą su juo išsiskirti. Darbas, nors jame ir buvo daug streso, jai buvo atrama, ir ji juo didžiavosi. Taip ir būtų bėgęs jos gyvenimo laikas, tegu ir nelabai džiuginantis, bet pakankamai giedras, jei ne vienas projektas, kurį pradėjo vykdyti jos darbovietės įmonė. Atsitiko taip, kad vadovas jai pasiūlė „papildomų pinigų, jei sutvarkys vieną reikaliuką“. Kas jau kas atsisakytų „papildomų pinigų“, bet tik ne ji, turinti du vaikus, ir skaičiuojanti kiekvieną pinigėlį. Taigi, ryžosi. Kuo tai pasibaigė? Patikrinimu, krata, galiausiai – teismu, antrankiais, gultu kameroje tarp dešimties už įvairius nusikaltimus nuteistų moterų. Dėl tokios netikėtos krizės sušlubavo širdelė. Iškvietus gydytojus, buvo skubiai išvežta į Santariškes. Bet ligoninėje patyrė dar vieną emocinį smūgį: buvo vedama koridoriumi su antrankiais, jos palatos duris saugojo sargybinis. Ką ji matė ir jautė, būdama ligoninėje? „Norėjau skradžiai žemę prasmegt. Tie kitų ligonių ir gydytojų veidai, su pasibaisėjimu žvelgiantys į mane, kalinę – niekada jų nepamiršiu“.
SANTYKIŲ SU ARTIMAISIAIS IŠIRIMO TRAUMA
Kai kurie asmenys, būdami pataisos įstaigoje, praranda tuos, kuriuos labai mylėjo. Vieną dieną sutuoktinis arba draugas (draugė) ateina ir praneša, kad esą nebegali taip daugiau gyventi ir nori kurti savo gyvenimą. Nuteistajam, jeigu santykis buvo anksčiau idealizuojamas, tai sukelia gilų sielvartą, norą grąžinti prarastą ryšį, paaiškinti, prašyti palaukti. Jeigu nepavyksta grąžinti prarasto asmens, paprastai tampama žymiai agresyvesniu arba liūdnesniu, nei anksčiau, asmuo gali tapti irzlus ir viskuo nepatenkintas.
Vytauto istorija: Kai palieka ta, kurią mylėjai
Iki nuteisimo, Vytautas turėjo draugę. Jam atrodė, kas šis žmogus yra jo vienintelė gyvenimo prasmė ir tikslas, kad dėl jos padarytų bet ką. Nusikaltimui irgi ryžosi galvodamas, kad turės daugiau pinigų ir galės labiau palepinti savo mylimąją. Jeigu kas Vytauto būtų paklausęs, ar laimingas buvo jo gyvenimas, jis nedvejodamas galėjo atsakyti, kad jo gyvenimas – tai dvi skirtingos dalys: iki susitinkant tą moterį ir po susitikimo. Vytautui atrodė, kad šis žmogus visiškai pakeitė jo gyvenimą: jei anksčiau jo gyvenime buvo daug abejonių, netikrumo, pasimetimo, tai po susipažinimo jo gyvenimas tapo įdomiu, spalvingu, jaudinančiu. Kai Vytautas buvo pasodintas į kalėjimą, ir jis jos paklausė, ar ši jo lauksianti, mylimoji nieko neatsakė, tik pacitavo vieną labai garsią frazę: „Vėjas užpučia žvakės liepsną, bet įdega laužą, o laikas naikina mažą meilę, bet stiprina didelę“. Vytautui tuomet pasirodė, kad ji jį nuramino: argi galinti būti jų meilė žvakės liepsna, kai jis ją tiesiog dievina?! Deja, pasirodė, kad ne visada yra paprasta išlaikyti jausmą žmogui, kurio nematai ilgą laiką. Bėgo mėnesiai, ir vieną kartą mylimoji pasakė: „Žinai, aš daugiau nebeateisiu. Aš esu su kitu. Atleisk, aš nežinau, kodėl taip su mumis atsitiko. Manęs daugiau neieškok, susirask kitą moterį ir būk laimingas“. Iš pradžių Vytautas negalėjo tuo patikėti, vėliau tapo piktas, dar vėliau – bandė jai skambinti, rašyti laiškus, aiškintis. Supratęs, kad viskas veltui – nugrimzdo į gilų liūdesį.
ATSISKYRIMO NUO NAMŲ IR ŠEIMOS IR PATAISOS ĮSTAIGOS REŽIMO TRAUMA
Kai kurie asmenys labai jautriai išgyvena atsiskyrimą nuo namų ir šeimos. Pabudę naktį, jie kartais gali pagalvoti, kad miega savo lovoje, bet paskui su skausmu prisimena, kad yra pataisos įstaigoje. Bėgant laikui, jiems labai ima trūkti švelnių apkabinimų, šilumos, jie labai stipriai išgyvena namų ilgesį.
Kai kuriems žmonėms labai sunku priprasti prie režimo, kuris yra labai toli nuo ankstesnio gyvenimo būdo. Tarkim, asmuo buvo įpratęs vėlai eiti miegoti ir labai vėlai keltis, daug valgyti, ir pan., o patekus į pataisos įstaigą jo įpročiai yra apribojami, reikalaujama laikytis kitų asmenų nurodymų, taisyklių, tuomet vargina nuolatinis stresas, o kai kurie apskritai net per ilgą laiką nesugeba adaptyviai susitaikyti su situacija.
Deivido istorija: Kai kankina namų ilgesys
Deividui buvo dvidešimt penkeri, kai jis pateko į pataisos įstaigą. Taip jau susiklostė jo gyvenimas, kad jis iki tol nebuvo išvykęs iš savo gimtojo miesto ilgesniam laikui kaip dvi savaitės. Apskritai, jį buvo galima pavadinti „naminiu“ žmogumi. Jis nelabai mėgdavo lankytis žmonių sambūriuose, kompanijose, geriausias atsipalaidavimo laikas jam būdavo namuose, ką nors veikiant vienam, bendraujant su žmona arba žiūrint televizorių. Tiesa, retkarčiais jis apsilankydavo pas draugus, bet būtų neiškentęs, jeigu kompanijose reikėtų švęsti kiekvieną dieną. Kai buvo nuteistas, jis patyrė pirmąjį psichologinį šoką, nes turėjo bendrauti su labai daugeliu žmonių, be to, buvo atskirtas nuo namų ir šeimos. Nelaimei, jis buvo patalpintas į kamerą kartu su keliasdešimt kitų nuteistųjų. Jau pirmosiomis dienomis jis manė išprotėsiąs nuo negalėjimo pabūti vienam, be to, net vakare, atsigulus miegoti, aplinkui buvo tiek daug žmonių: kalbančių, kosėjančių, besikeikiančių, knarkiančių... Deividui buvo labai sunku ištverti tokį buvimą su kitais. Kartais jis susapnuodavo, kad yra namuose, miega savo lovoje. Greitai pramerkęs akis tikėdavosi išvysiąs savo kambarį: „O gal? Gal visas šitas košmaras yra tik nemalonus sapnas?“ Bet čia pat jo ausis pasiekdavo kameros triukšmas, o prieš save išvysdavo labai pavargusio veido žmogų...
EMOCINIO SMURTO PATAISOS ĮSTAIGOJE TRAUMA
Kai kurie asmenys, būdami pataisos įstaigoje, patiria įžeidinėjimus, grasinimus, užgauliojimus iš kitų nuteistųjų. Žmogus gali pradėti gyventi nuolatinėje baimėje dėl to, ką apie jį pagalvos ar pasakys kiti, taip pat dėl to, kad bijo būti sumuštas, netgi suluošintas. Toks gyvenimas patiriant psichologinį spaudimą gali sukelti psichologinę traumą.
Ginto istorija: Baimė likti suluošintu
Kai Gintas pateko į pataisos įstaigą, pačią pirmą dieną prie jo priėjo grėsmingai atrodantis kitas nuteistasis ir jam pasakė: „Tu man nepatinki, supratai?“. Gintas tik gūžtelėjo pečiais. Praėjus gerai savaitei laiko, žiūrėdamas į kiemą jis pamatė, kaip išneša vieną nuteistąjį. Susijaudinęs jis nuėjo pasiteirauti, kas atsitiko. Pasirodė, kad žmogų sumušė – o gi tas pats, kuris grasino Gintui. Už kelių savaičių sumuštasis grįžo į pataisos įstaigą iš ligoninės visas perkreiptas, sunkiai paeinantis. Lyg tyčia tą pačią savaitę prie Ginto vėl priėjo tas, kuris jau buvo pasikėsinęs į vieną nuteistąjį, ir šįkart pasakė: „Tu man labai nepatinki, supratai? Gal nori į dantis?“. Gintas nebežinojo, nei ką sakyti, nei ką manyti. „Už ką?“, - nesuprato jis, - „Kas manyje yra tokio, kad jam nepatinku ir jis man grasina?“. Gintas pradėjo prastai miegoti, tapo dirglus, ir vis svarstė: „O kas, jeigu ryt jis prieis prie manęs, ir liksiu toks, kaip tas, kuris dabar visas perkreiptas?“.
Epilogas
Čia aprašyti asmenys nebepateko į pataisos įstaigą, pradėjo gyvenimus „iš naujo“, sukūrė naujas šeimas, verslą, surado naujus darbus. Bet jie visi savo patirtį vertina kaip perėjimą „per ugnies jūrą“.
[1] Cituojama knygoje Foucault M. Disciplinuoti ir bausti. Vilnius: Baltos lankos, 1998. p. 57.
[2] La Fraternite, Nr. 10, 1842, vasaris. Cituojama knygoje Foucault M. Disciplinuoti ir bausti. Vilnius: Baltos lankos, 1998. p. 313.
[3] F. Bigot Preameneu. Rapport au conseil general de la societe des prisons, 1819.
[4] Swami Vivekananda. The Vedanta Philosophy. Harvard University, 1896.