Kaip būti mylinčiu?
© Dr. Aistė Diržytė
UAB Vadybos ir psichologijos institutas
„Be meilės mirt galiu...“
Tikriausiai esate girdėję Mino dainą „Be meilės mirt galiu“. Patinka Jums ji, ar ne, - neturi reikšmės, bet pavadinimo žodžiai atskleidžia tiesą apie mus visus – nesvarbu, kokio amžiaus, lyties, išsilavinimo, tautybės būtume. Besidomintieji psichologija puikiai žino 1958 metais atliktus amerikiečių psichologo Harry Harlow eksperimentus su gyvūnais. Mažas beždžionėles mokslininkas atskyrė nuo motinų ir apgyvendino su pakaitalais: “vieline mama”, kurioje buvo įtvirtintas buteliukas su maistu ir buvo galima pasimaitinti, kada panorėjus, ir “pliušine mama”, prie kurios buvo galima kada panorėjus prisiglausti. Kas atsitiko? O gi beždžionėlės daugiausia laiko praleisdavo ne su vieline maitintoja, bet su minkštąja-švelniąja (tegu ir pliušine) “mama”. Kiti eksperimentai buvo dar įdomesni – kai beždžionėlės galėdavo būti netoliese kad ir netikros “mamos”, jos nebijodavo ropinėti po laboratorijos erdvę, o kai likdavo vienos – jautėsi nesaugiai, nežaidė, netyrinėjo naujų žaislų, pradėdavo graudžiai šaukti. Kai kurie Harlow eksperimentai buvo stipriai kritikuojami etikos komisijos, nes beždžionėlėms buvo sudaromos tokios sąlygos, kad jos patirtų šokiruojantį meilės ir globos stygių, o nuo to gyvūnai net mirdavo. Įdomus ir pats mokslininko gyvenimas. Jam būnant jau garbaus amžiaus, netikėtai susirgusi mirė žmona, kurią jis labai mylėjo, ir pats jautėsi mylimas. Deja, patyręs šokiruojantį mylimo žmogaus netekimą, meilės psichologijos klasikas neatlaikė – pradėjo vartoti antidepresantus, ilgam laikui užsidarė savyje, tapo liūdnas ir emociškai šaltas. Kolegoms stebintis jo elgesiu, jis gindavosi: „ko norite, viskas man gerai“. Harry Harlow gyvenimas ir eksperimentai patvirtino, kad be meilės galima mirti. Ir nebūtinai fiziškai.
Bet kas ta meilė?
Harry Harlow eksperimentuose meilė pirmiausiai siejama su gavimu – švelnumo, dėmesio, saugumo, rūpinimosi, apkabinimo, arba tiesiog kito „šilto buvimo šalia“. Ir kiekviena gyva būtybė žemėje (žinoma, turinti psichiką), - tokios meilės yra ištroškusi. Klausimas: „ką daryti, kad mane mylėtų?“ yra vienas iš tų, kuriuos žmonės dažniausiai iškelia tada, kai pasijunta per mažai mylimi, per mažai iš kitų gaunantys . Kai kurie nepatingi apsilankyti net pas būrėjus – kad tik sužinotų, „kaip pasiekti, kad jis / ji mane mylėtų“. Na, o paskui – ko tik nedaro (juk reikia į būrėjos rekomendacijas atsižvelgti) – ir iškritusį mylimo žmogaus plauką slapčia paima, ir ant iškilusios mielinio pyrago tešlos tik su kelnaitėmis atsisėda (taip psichoterapijos metu pasakojo viena jauna pacientė). Tuo tarpu meilės paslaptis visai kitur, - ne užkalbėjime. Net ne mini sijonėliuose, ne Calvin Clein, Versace, Armani, Prada, Gucci ar Channel prekės ženkluose (esu nieko prieš, bet tai neturi nieko bendro su meile). Meilės paslaptis ir ne BMW, C5, ne milijonuose, net ne namuose su baseinais (o kai kurie vyrai taip stengiasi, tikėdamiesi nusipirkti meilę). Tai kur ta paslaptis?
Mylėk pats
Jeigu Jūs jau ne kūdikis, kuris tegali bejėgiškai mataruoti rankytėmis ar kojytėmis, laukdamas, kol kas nors jį priglaus, ir galvojate apie tikrą meilę tarp priešingos lyties asmenų, - didžioji meilės paslaptis pirmiausiai yra mylėti pačiam. Ne laukti meilės iš kito, ne stengtis pranokti kitus ir atkreipti dėmesį savo išorinėmis savybėmis (apranga, šukuosena, - tai gali būti pakankamai svarbu, tačiau jokiu būdu ne svarbiausia). Didžioji paslaptis - būti mylinčiu. O ką reiškia būti mylinčiu? Tai reiškia imtis iniciatyvos parodyti kitam žmogui – ypač, jei jau draugaujate (ir protas bei širdis sutaria, jog tai JI / JIS), kad nuoširdžiai rūpinatės kito gerove.
Kaip mylėti?
Kaip nuoširdžiai rūpintis kito gerove? Laikykitės žodžio, nevėluokite į pasimatymus, nepamirškite atsakyti į žinutes, paklauskite, kaip jaučiasi, kalbėkitės apie vienas kito gyvenimą, ieškokite bendrų pomėgių, raskite, kas džiugina, organizuokite kitam kasdienybės paįvairinimą maloniomis smulkmenomis, teikite pagalbą. Vienoje klasikinėje novelėje pasakojama apie vienas kitą labai mylinčius vyrą ir moterį, kurie neturtingai gyveno. Kad pradžiugintų mylimąjį, moteris nusikirpo plaukus ir nupirko apyrankę vyro laikrodžiui. O vyras, norėdamas pradžiuginti mylimąją, pardavė laikrodį, kad nupirktų sagę moters plaukams. Abu vienas kitam parodė, kad nepagailėjo dėl mylimo žmogaus to, ką turėjo materialiai vertingiausio. „Titaniko“ istorijoje matome dar didesnį pasiaukojimą: nepagailėjimą dėl mylimo žmogaus net gyvybės. Taigi tas, kuris myli, pirmiausia galvoja ne apie save, bet apie kitą.
Džiaukis šiuo jausmu
Nors meilė yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių, pats meilės jausmas, kai visas pasaulis ima atrodyti „nuostabus“, žmonės – „geresni“, o saulė – „šviesesnė“, - daugeliui yra pakankamai reta dovana. Mylintis žmogus jaučiasi visiškai kitaip nei žmogus, kuris nemyli. Meilė yra kaip kuras automobiliui, gyvenimo galia ir energija. Jeigu gyvenimas davė Jums šią dovaną – džiaukitės ja. Mėgaukitės, ir švilpaudami dirbkite darbus, studijuokite, atlikite pareigas. Netiesa, kad mylintis žmogus negali galvoti apie reikalus, ir visos mintys sukasi tik apie mylimą žmogų. Kai kurie taip teisina apsileidimą moksluose ar darbuose. Priešingai, tikra meilė (beje, tai gali būti meilės patikrinimas) duoda žymiai daugiau jėgų gyventi, siekti tikslų, nei meilės nebuvimas. Taigi, jeigu manote, kad mylite, bet neturite energijos gyventi, neturite gyvenimo džiaugsmo, visą laiką galvojate tik apie vieną žmogų, ir galvojant nuolat apima nerimas, ar esate tikrai mylimas, SOS! Tai, ką manote esant meile, gali būti tik iliuzija. Galbūt „įsikabinimas“, „įsižiūrėjimas“, bet ne meilė. Tikra meilė paskatina gyvenimo džiaugsmą.
Siek būti laimingas
Įsivaizduokime, turite milijoną litų, ir sumanote dešimtąją dalį panaudoti geriems darbams. Iš viso geriems darbams bus panaudota šimtas tūkstančių litų. O jeigu turite šimtą litų, ir aukosite dešimtąją dalį, - geriems darbams bus panaudota dešimt litų. Kuriuo atveju labiau prisidėjote prie gerų darbų (neskaičiuojant pagal širdį, tik pagal litus)? Paprasta matematika: žinoma, pirmuoju, nes šimtas tūkstančių yra daugiau negu dešimt. O kaip visa tai susiję su meile? Jeigu žmogus yra labai laimingas, jis, dalindamasis savo gyvenimu su kitu, jį apdovanoja labiau nei tas, kuris yra ne toks laimingas. Nelabai laimingas žmogus gali mažiau duoti kitam. Taigi jeigu norite tikrai būti mylintys ir duodantys, pirmiausiai turite siekti būti laimingi patys.
Duok mylimajam laisvę
O ką daryti, jeigu esu geras, rūpestingas, siekiu būti laimingas gyvenime, bet... norėčiau būti labiau mylimas... Arba žmogus, kuris man labai patinka, ir norėčiau su juo būti kartu, manęs iš viso nemyli. Ar yra koks papildomas „meilės receptas“? Be rūpinimosi kito gerove, atvirumo, švelnumo, dėmesingumo (jeigu jau padarėte viską, ką galėjote), reikia prisiminti ir tai, kad dviejų žmonių meilei augti (arba atsirasti) kartais reikia daug pagarbos kito laisvei ir laiko. Mylintis „nesisavina“ kito žmogaus, jis leidžia kitam būti laisvu, pasirinkti, augti, keistis. Ir kaip „stiprus vėjas užpučia žvakės liepsną, bet įdega laužą“, taip laikas bei įvykiai padeda atsirinkti, kas yra tikra.
