Įveikusių onkologinę ligą kokybinis tyrimas
© Doc. Dr. Aistė Diržytė
UAB Vadybos ir psichologijos institutas
! Autorė nerekomenduoja pateiktais autentiškais pasakojimais remtis kaip patikimais gydymosi nuo vėžio metodais!
Tariau alyvmedžiui: “Sesuo, kalbėk man apie Dievą”. ... Ir vieną dieną tas alyvmedis pražydo. (Nikas Kazantzakis)
Netikėti pasveikimai onkologijoje yra vienas mokslui sunkiausiai suprantamų faktų. Tai reti atvejai, kai pasveikstama nuo ypatingai sunkaus vėžinio susirgimo, pasižyminčio didele (virš 90 proc.) mirtingumo rizika. Vakarų medicina dar negali atsakyti, kokie veiksniai lemia netikėtus pasveikimus, klinikinėje praktikoje vadinamus “savaiminiais pagijimais”. Mokslinių tyrimų duomenimis, pasveikstantieji neišsiskiria iš kitų sergančiųjų ypatingomis citologinių ar histologinių struktūrų savybėmis. Taigi, nuo ko galėtų priklausyti sunkių ligonių sveikimas?
Dar prieš dešimtmetį onkologijoje vyravo nuostata, kad klinikinė vėžio eiga priklauso tik nuo daugelio biomedicininių veiksnių - piktybinio naviko lokalizacijos bei išplitimo, supiktybėjusių ląstelių morfologinių savybių, imuninės sistemos atsparumo, atitinkamai parinkto specifinio ar palaikomojo gydymo. Dabar medicina jau pripažįsta, kad ne tik šie veiksniai lemia ligos vystymąsi. Vėžys yra pernelyg daugialypis susirgimas, kad jo eiga priklausytų nuo vienos priežasties.
Jau porą dešimtmečių netikėtų pasveikimų faktu onkologijoje aktyviai domisi medicinos psichologai. Daugelis autorių pripažįsta, kad onkologijoje svarbiausias mokslinis uždavinys psichologams - kaupti empirinių duomenų bazę, kuria remiantis būtų sukurta informacinė sistema, aiškinanti ligos eigai reikšmingus psichinius mechanizmus bei psichoterapijos principus.
Yra kelios tarpdisciplininės mokslo sritys, tyrinėjančios onkologinių pacientų psichinių ir biomedicininių veiksnių ryšį. Tai - neoplazmų psichoimunologija, psichoonkologija bei psichoneuroimunologija. Šiose mokslo srityse per paskutinius dešimtmečius atlikta apie 6000 mokslo darbų. Visgi, daugelis klausimų taip ir liko neatsakyti, dažniausiai dėl tyrimų rezultatų prieštaringumo. Tiesa, būtų neteisinga teigti, jog tyrinėjimo rezultatai nebuvo vaisingi. Pavyzdžiui, mokslininkai pastebėjo kai kuriuos pasveikstančiųjų psichikos dėsningumus: netikėtai pasveikstantieji yra asmenybės, kurios myli ir gerbia save bei aplinką, sugeba įprasminti gyvenimą, gali atvirai reikšti jausmus, yra kūrybingos, drąsios, aktyvios. Šios savybės žmogui sukuria psichologinę gerovę, o ji, daugelio autorių teigimu, gali teigiamai įtakoti imuninę sistemą, pagelbėdama kovoti su liga.
Psichiniai veiksniai gali ir neigiamai įtakoti imuninę sistemą, tokiu būdu apsunkindami sveikimą. Prieš porą dešimtmečių imunologai patikimai įrodė, kad imuninė supresija skatina ląstelių piktybėjimo procesą (Baum, 1999). Viena galimų imuninės supresijos priežasčių – stipri psichinė įtampa, nerimas, depresija. Daugeliu tyrimų patvirtinta, kad kognityvinė psichoterapija, kurios pagrindinis tikslas - keisti žmogaus mąstymą pozityvumo linkme, yra veiksminga įveikiant minėtus psichinius sunkumus.
Bernie Siegel Savęs gydymo teorija
B.S. Siegel - praktikuojantis gydytojas chirurgas ir dėstytojas Yale universitete (JAV). 1978 metais jis įkūrė Ypatingų Vėžiu Susirgusiųjų bendruomenę (ECaP- exceptional cancer patients), pagrįstą individualia ir grupine terapija. Jos pagrindinis uždavinys - asmenybės keitimasis, įgalinantis sveikimą. 1988 metais B. S. Siegel tapo Amerikos Holistinės Medicinos Sąjungos prezidentu. Jo metodas labai pabrėžia susirgusiojo atsakomybę bei galimybę dalyvauti pasveikime- tampant "ypatingu sergančiuoju". Nors ir neturėdamas specialaus psichologinio išsilavinimo, B.S.Siegel savo teoriją ir gydymo metodą grindžia įvairių psichologijos krypčių principais.
Remdamasis S.Freud'u, jis teigia, kad kiekviename žmoguje veikia biologiniai gyvybės ir mirties mechanizmai. Mirties instinktas arba noras susinaikinti, apspręstas tam tikrų sąlygų, paskatina biologinių procesų destrukciją. Tai įvyksta dėl glaudžiai susijusių psichinių ir fiziologinių vyksmų.
Remdamasis V.Frankl'iu, atkreipusiu dėmesį į ypatingą žmogaus sugebėjimą išgyventi net nepalankiausiose sąlygose, turint aiškų tikslą ir matant prasmę esamoje situacijoje, B.S.Siegel teigia, kad sergantysis gali įveikti vėžį, jei įprasmina ligos patyrimą ir žino priežastis, dėl kurių verta gyventi.
Remdamasis C.G.Jung'o mintimis apie kolektyvinę pasąmonę ir psichikos sugebėjimą sapnuose atspindėti fiziologinius procesus, B.S.Siegel teigia, kad vaizduotės ir universalių simbolių, nebūtinai sąmoningai asmeniui suprantamų, pagalba, galima paveikti organizmą.
Remdamasis savo mokytojos E.Kubler-Ross žinomu posakiu "Man nėra gerai, Tau nėra gerai, bet tai gerai" (I'm not OK, you're not OK, but that's OK), B.S.Siegel teigia, kad atleisdamas sau ir kitiems, priimdamas gyvenimą tokį, koks jis yra, žmogus gali įgyti vidinę ramybę, pačią svarbiausią psichinei ir fizinei sveikatai.
Remdamasis C.Levy-Strauss pastebėjimu, kad "liaudies medicina yra pagrįsta psichologine nesveiko organo manipuliacija", B.S.Siegel teigia, kad net sunkiausias ligonis gali pagyti, jei tiki gydymo metodo veiksmingumu.
Remdamasis H.Selye, sukūrusiu streso įtakos kūnui teoriją, o šešiasdešimt penkių metų amžiaus susirgusiu sunkiausiai pagydoma vėžio forma; tačiau nepasidavusiu bejėgiškumui, tik apibūdinusiu savo susirgimą kaip "kūno maištą dėl atmestų svarbių poreikių", B.S.Siegel teigia, kad ligos eiga yra stipriai susijusi su asmens sugebėjimu ir noru įveikti stresą.
Remdamasis J.Frank, atkreipusiu dėmesį, kad stipriausias streso šaltinis yra įvykių interpretacija, B.S.Siegel teigia, kad realistinis susirgimo aiškinimas, nekatastrofizuojant ateities, yra labai palankus sveikatai.
Remdamasis G.Vaillant, pagal longitudinius tyrimus padariusiu išvadą, kad savimi ir gyvenimu patenkinti žmonės mažiau serga ir ilgiau gyvena, B.S.Siegel teigia, kad išmokus mylėti save ir gyvenimą, galima paveikti imuninę sistemą ir pasveikti nuo vėžio.
Remdamasis psichofiziologiniais tyrimais (Visintainer, 1981) patvirtintu faktu, kad psichinė būsena per centrinę nervų sistemą veikia endokrininę sistemą, o ši - imuninę sistemą, ir pastaroji gali įveikti netgi pikčiausia vėžį, B.S.Siegel teigia, kad psichiniai veiksniai yra nepaprastai svarbūs ligos eigai.
Remdamasis A. Siebert (1953) pasveikusiųjų nuo vėžio tyrimais, B.S.Siegel teigia, kad tam tikromis savybėmis (lankstumu, žaismingumu, kūrybingumu) pasižymintys asmenys gali ne tik psichologiškai, bet ir fiziologiškai įveikti vėžį.
Remdamasis daugeliu autorių bei savo ilgamete medicinos praktiko patirtimi, B.S.Siegel sukūrė savęs gydymo teoriją, teigiančią, kad:
Žmogus yra ne tik kūrinys (genetinio paveldo, auklėjimo, visuomenės normų, aplinkos), bet ir kūrėjas, galįs įtakoti savo sveikatą- sąmoningai (sveikatos elgesiu) ir pasąmoningai (norais).
Visos ligos yra pagydomos. Jei pasitaiko atvejų, kad pasveikstama nuo piktybiškiausio vėžio arba AIDS, vadinasi, "išimtys nepatvirtina taisyklės", ir yra tyrinėtinos. Medicinoje linkstama statistiškai apibendrinti gydymo nesėkmes, o reiktų mokytis iš sėkmių.
Dažniausiai nuo vėžio nepasveiksta žmonės, pasąmoningai ar sąmoningai norintys mirti (tokių tarp sergančiųjų yra 10-20 proc.). Sunkiai pasveiksta pasyvūs, priklausomi ligoniai (tokių tarp sergančiųjų yra 70 proc.).
Pasveikstantieji nuo vėžio dažniausiai pasižymi ypatingomis asmenybės savybėmis: autentiškumu, nepriklausomumu, drąsa, kūrybingumu, žaismingumu, lankstumu, dvasingumu, pagarba ir meile sau. Tai žmonės, atsisakantys jaustis "aukomis", pasitikintys savimi, sugebantys rasti pasitenkinimą darbe ir išlaikantys viltį nežinomybės akivaizdoje.
Kiekvienas žmogus, net neturintis ypatingų pasveikti padedančių asmenybės savybių, gali būti tas, kuris išgyvens. Negalima remtis išgyvenamumo (angl., survival)statistika ir pranašauti ligoniui, kiek jam liko gyventi. Gydytojas turi skatinti sergančiojo viltį, kol ligonis pats ją nori turėti. Tai nėra "apgaulinga viltis". Viltis reali žmogaus mąstyme, ji ne statistinė, bet fiziologinė.
Kiekvienas žmogus gali išsiugdyti sugebėjimą gydyti save. Tam reikalinga:
1. Tikėjimas gydymo veiksmingumu. Vieniems žmonėms pagyti nuo vėžio padeda medicininis gydymas, kitiems - ypatingos dietos, mankštinimasis, žolių antpilai, meditacija arba dar kas kita. Vieni gydymo metodai tinka vieniems ligoniams, kiti - kitiems. Tai priklauso nuo besigydančiojo tikėjimų sistemos. Jei žmogus tiki, kad cheminė terapija yra geriausias vaistas nuo vėžio, ji ir bus veiksminga. Tačiau jei sergantysis mano, kad medicininis gydymas atneš kūnui daugiau žalos, nei naudos, geriau to gydymo tokiam ligoniui ir netaikyti, nebent kartu su gydytoju išsiaiškinus baimes ir suradus geriausią sprendimą. Taigi, gydymo veiksmingumas didele dalimi priklauso nuo sergančiojo tikėjimo gydymo veiksmingumu. Tai patvirtina ir „placebo“ efektas. Viename tyrime ypatingai sunkiam ligoniui buvo pasakyta, kad rasti vaistai nuo vėžio, ir jis bus jais gydomas. Iš tikrųjų, sergančiajam buvo leidžiamos tik paprasto vandens injekcijos. Ligonio piktybinis navikas išnyko per keletą dienų, asmuo buvo žvalus ir džiaugėsi "stebuklingais" vaistais. Ilgainiui sužinojęs, kad tokių vaistų nesama, vėl susirgo, ir mirė. Šis žmogus negalėjo patikėti savo paties sugebėjimu įveikti vėžį, bet nepaprastai pasitikėjo medicina.
2. Tikėjimas gydytoju. Didelę reikšmę pasveikimui turi sergantįjį gydantis asmuo, ypač jo lūkesčiai ligos eigos atžvilgiu. Jei ligonis labai tiki gydytoju, jo liga vystysis priklausomai nuo to, ko tikėsis gydytojas: jei jis sergančiajam pranašaus pasveikimą ir skatins viltį, labai tikėtina, kad ligonis iš tiesų ims sveikti. Tačiau jei gydytojas, kuriuo ligonis labai pasitiki ir pripažįsta, pranašaus greitą mirtį, sergantysis ir mirs, išpildydamas "reikšmingo kito" lūkesčius. Taigi, tikėjimas gydytoju turi teigiamą ir neigiamą atspalvius. Ligoniai dažniausiai labai pasitiki gydytojais, ir jų liga vystosi priklausomai nuo gydytojų pranašysčių. Gydytojai turėtų geriau suvokti savo atsakomybę už asmenį, kurį jie gydo, būti rūpestingi, bet nesijausti "dievais".
3. Tikėjimas savimi. Jį galima apibūdinti kaip sugebėjimą jaustis atsakingu ir įtakingu gyvenimo situacijoms. Tai savybė, priešinga bejėgiškumui, beviltiškumui, priklausomybei. Tikėti savimi gali tik save mylintys ir gerbiantys asmenys. Šis bruožas yra pats svarbiausias ir norint pasiekti konkretų tikslą. Jei sergant tam tikros lokalizacijos ir stadijos vėžiu išgyvenamumo tikimybė galima tik vienam iš dešimties ligonių, tikintis savimi sergantysis manys, kad jis gali būti tas, kuris įveiks ligą. Tai paskatins ne tik viltį, bet ir pastangas. Taigi, sergantiems sunkiai pagydomomis ligomis tikėti savimi yra ypatingai svarbu.
4. Dvasinis tikėjimas. Žmogaus dvasingumas nebūtinai susijęs su religingumu ar pamaldumu. Tai tiesiog sugebėjimas įžvelgti prasmę visatoje ir priimti tikrovę tokią, kokia ji yra. Dvasingas asmuo gali rasti ramybę ir laimę netobulame pasaulyje; dvasingumas atpalaiduoja kūrybines jėgas ir paskatina nesavanaudišką meilę. Kiekvienas, kuris tiki, kad pasaulis iš esmės yra nuostabi vieta, turi priežastį pasilikti jame. V i s i, pasveikstantieji nuo vėžio, turi dvasinį tikėjimą. Tuo tarpu religinis tikėjimas ne visada yra gydantis. Jei ligonis mano, kad Dievas siuntė jam ligą kaip bausmę už tam tikrą kaltę, jis jausis neturįs teisės priešintis Dievo valiai. Tokiam žmogui galima nebent padėti suprasti, kad Dievas yra gėrio šaltinis, o ne blogio.
Ar teorijos tinka Lietuvoje?
Psichologinių veiksnių įtakos vėžiui klausimas Lietuvoje mažai buvo svarstomas. Pagal bendrąją onkologų nuostatą, būdingą ne tik Lietuvos gydytojams, psichiniai veiksniai yra svarbūs ligos eigai, bet ne vieni svarbiausiųjų.
Pagrindinis Lietuvoje atlikto tyrimo tikslas buvo ieškoti pačių vėžį įveikusiųjų "tiesos" ir atskleisti psichologinius sveikimo dėsningumus. Remdamiesi minėtomis teorijomis, bandėme psichologiškai suprasti pasveikimo nuo ypatingai sunkios formos vėžio fenomeną. Panašūs tyrimai vykdomi daugelyje pasaulio šalių. Mokslininkai yra padarę išvadą, kad pasveikstantieji nepasižymi ypatingomis histologinių struktūrų savybėmis ar dėsningumais, tačiau daugeliui būdingi tam tikri psichologiniai ypatumai: stipri motyvacija gyventi, viltis pasveikti, tikėjimas gydymosi veiksmingumu, aktyvus ryžtingumas siekiant tikslo. Nors sunku spręsti apie psichologinių veiksnių įtakos laipsnį vėžiniams susirgimams, galima daryti prielaidą, kad tokia įtaka yra reali.
Atliekant tyrimą, buvo tikėtasi suprasti:
* ar psichologiniai veiksniai (stresiniai įvykiai, asmenybės bruožai, įveikimo būdai, sveikatos elgesys) turėjo įtakos vėžinio susirgimo eigai - tiriamųjų subjektyviu vertinimu;
* kokie psichologiniai veiksniai (nuostatos, savęs ir situacijos vertinimai ar kt.) galėjo turėti įtakos ligos eigai;
* kokiais psichologiniais ypatumais pasižymi pasveikstantieji.
Kokius žmones tyrėme?
Pagrindiniai tiriamųjų atrankos kriterijai buvo ligos sunkumas ir išgyvenimo trukmė, leidžiantys spręsti apie ypatingą vėžio įveikimą. Tiriamųjų grupę sudarė tebesergantys ar pasveikę nuo ypatingai aukštos mirtingumo rizikos (trečios arba ketvirtos stadijos) vėžio asmenys, kuriems ši stadija buvo citologiškai ir histologiškai nustatyta ne anksčiau, kaip prieš septynerius metus. Tokį tiriamųjų pasirinkimą lėmė ligos fiziologinio įveikimo patikimumo sąlyga.
Piktybinio susirgimo lokalizacija ir tipas mūsų tyrime neturėjo reikšmės (t.y. buvo tirti asmenys, turėję įvairių lokalizacijų piktybinių navikų), nors skirtingų lokalizacijų vėžiniai susirgimai mediciniškai susiję su skirtinga išgyvenamumo statistika. Kaip buvo minėta, gera remisija labai priklauso nuo vėžio lokalizacijos, ir, pavyzdžiui, pasveikimas nuo trečios ar ketvirtos stadijos gerklų vėžio netolygus pasveikimui nuo tos pačios stadijos plaučių vėžio. Pirmuoju atveju pasveikimą galima nesunkiai paaiškinti medicininiu specifiniu ar palaikomuoju gydymu, ir tik antrasis atvejis mediciniškai ypatingai sunkiai paaiškinamas. Taigi, mūsų tyrimo tikslą suprantant kaip bandymą paaiškinti ypatingus pasveikimus, gali kilti abejonių dėl tiriamųjų atrankos tikslumo. Visgi, tiriamieji buvo atrinkti labiau siekiant suprasti patį pasveikimo nuo vėžio fenomeną, nei paaiškinti netikėtus pasveikimus.
Nors darbe naudojome fenomenologinį metodą, reikalaujantį tam tikros tiriamojo savianalizės, atrinkdami tyrimui asmenis nesiekėme, kad jie turėtų aukštąjį ar bent vidurinį išsilavinimą. Kai kurie mūsų atrinktų tiriamųjų nėra baigę net pradžios mokyklos. Tokiu pasirinkimu norėjome patikrinti, ar išsilavinimas gali turėti įtakos vėžinio susirgimo įveikimui.
Tiriamieji šiame darbe minimi mūsų pakeistais vardais, pateikiame iš viso 18 pasveikimo nuo trečios - ketvirtos stadijos vėžio istorijų.
Lietuvoje atlikto tyrimo procedūros
Tyrimo duomenys gauti pokalbiu, kurio metu buvo renkama fenomenologinė medžiaga. Šį metodą pasirinkome kaip geriausią iš būdų psichologiškai aprašyti asmeninę patirtį, išsiaiškinti, kaip atsirado ir kaip patiriamas išoriškai stebimas rezultatas. Tiriamųjų prašėme plačiau papasakojant atsakyti į šiuos klausimus:
* "Kaip Jūs pasveikote?"
* "Ką Jūs darėte, kad pasveiktumėte?"
Tiriamųjų pasakojimai buvo užrašinėjami tyrimo metu.
1. Tiriamųjų atranka.
Tyrimui buvo atrinkti Vilniaus miesto gyventojai, gydęsi Lietuvos onkologijos centre arba buvę/ esantys apylinkių onkologinėje įskaitoje. Kaip minėjome, pagrindinis atrankos kriterijus buvo ypatingai sunkus (trečios arba ketvirtos stadijos) piktybinis susirgimas, diagnozuotas daugiau kaip prieš septynerius metus). Kai kuriuos asmenis tyrimui rekomendavo juos gydę onkologai, kiti atrinkti atsitiktine tvarka.
2. Klinikinės vėžio diagnozės ir eigos patikslinimas.
Norint išvengti neatitikimų tarp objektyvių faktų ir tiriamųjų subjektyvių žinių, duomenys apie diagnozę ir ligos eigą surinkti peržiūrėjus ligos istorijas arba dar ir aptarus šiuos atvejus su gydytojais.
3. Tyrimo atlikimas.
Tyrimo duomenys buvo surenkami asmeniškai susitinkant du kartus su tiriamaisiais. Pirmojo susitikimo metu buvo trumpai susipažįstama, užrašomas pasveikimo pasakojimo tekstas.
Fenomenologinio tyrimo rezultatai
Fenomenologinis ištyrimas gali suteikti daug žinių apie dominantį fenomeną. Visgi, jį keblu įvardinti teorinėse schemose, nes žmogiškasis patyrimas yra kur kas sudėtingesnis. Nors ir suprasdami tai, surinktą fenomenologinę medžiagą pabandėme suskirstyti pagal tiriamųjų psichologinio ligos įveikimo būdus.
Kognityvinis atmetimas - ligos nureikšminimas, diagnozės nepripažinimas.
Kognityvinis pervardinimas (redefinicija) - ligos netiesioginis priėmimas.
Loginė analizė - ligos įsisamoninimas ir tiesioginis priėmimas.
Reinterpretacija - savo paties pajėgumo pabrėžimas.
Selektyvi interpretacija - tam tikrų savo paties galimybių pabrėžimas.
Alternatyvos vystymas - ėmimasis veiksmų, paremtų situacijos supratimu.
Afektyvus reguliavimas - emocinis situacijos valdymas.
1. ATMETIMAS, VEIKIMAS:
Gražina.
2. ATMETIMAS, NEVEIKIMAS
Stasė.
3. PRIEMIMAS, VEIKIMAS
Jonas, Kazimieras, Eugenija, Vytautas, Petras, Antanas, Ona, Elena, Vladas, Marius, Ana, Feliksas, Algirdas, Darius, Neringa.
4. PRIEMIMAS, NEVEIKIMAS
Skirmantė.
Kognityvinis atmetimas, alternatyvos vystymas
1. Gražina. Išsilavinimas: vidurinis. Našlė. Amžius: 72 metai. Susirgo 1987 metais. Fizinių susirgimo simptomų nejaučia nuo 1990 metų. Gydyta chirurgija, chemine bei spindulių terapija. Dgn. Ca mammae dex III st.
Nieko man ten nebuvo. Guzikėlis paprasčiausias. Pasigydžiau truputį ligoninėj, o po to patepiau, patepiau kamparu, ir sugijo. Nesirgau aš jokiu vėžiu. Būčiau sirgus, būčiau nepagijus. Duktė ir sūnus gydytojai, taip sako. Vėžio medicina dar nepagydo. Ir Tau jei kada koks guzikėlis išaugs, Tu tik iš karto patepk kamparu, ir praeis. Kamparas labai nuo visko padeda, dar kai vaikas buvau, girdėjau, kad kaimyno žmona nuo kažkokios baisios ligos kamparu išgydė. O vėžys ilgai laikosi, gali atsikartoti. Bet man tai ten joks ne vėžys buvo. Aš visai sveika dabar, nors jau gal dešimt metų praėjo, kai susirgau. Tik galvą dažnai paskauda. Bet čia ne nuo to.
Gražina laikosi nuostatos, kad vėžys yra nepagydoma liga ("medicina dar nepagydo"). Ji neigia savo diagnozę, nes pasąmoningai bijosi galimo tolimesnio ligos vystymosi ("vėžys gali atsikartoti"). Ligos nureikšminimas ("guzikėlis paprasčiausias") Gražinai padeda įveikti nerimą dėl ateities. Vis dėlto, tepimasis vaistais, kurie "nuo kažkokios baisios ligos išgydė", reikštu ligos pripažinimą ir bandymą ją įveikti. Noras kitiems patarti savo pačios išbandytą būdą ("tik patepk, ir praeis") rodo tikėjimą jo veiksmingumu.
Loginė analizė, alternatyvos vystymas, emocinė iškrova
2. Jonas. Išsilavinimas: nebaigtas vidurinis. Vedęs. Amžius: 71 metai. Susirgo 1984 metais. Iki šiol jaučia nuolatinį maudžiantį skausmą operuotoje kūno vietoje. Gydytas chirurgija ir chemine terapija. Dgn. Ca recti III st.
Man buvo žarnos susisukę. Kaip per sapną prisimenu: gydytojas tik paklausė, ar sutinkat operuotis. Nežinau, ką atsakiau, atsipeikėjau jau po operacijos. Po to šimtą dienų ligoninėj gulėjau. Keista buvo, kad susirgau. Aš nerūkęs, ne mėgėjas pagerti. Po ligoninės iškart išpažinties nuėjau. Mano mamytė buvo labai tikinti. Tai aš jos rožančių kasdien ėmiau kalbėti. Ir dabar kalbu. Tas rožančius buvo jos mylimiausias. Ji nepasiėmė į kapą, tai aš pasiimsiu. Kiek jau žmogui tenka gyventi, tiek jis ir gyvena. Nors kai pagalvoju... paskutinius marškinius atiduočiau, jei gražintų kas sveikatą. Bet gerai, žmona manim labai rūpinasi. Turbūt jeigu ne ji, bučiau ir nepasveikęs. Vėžys tai ne juokai. Žmona iš pradžių net nesakė, kad turiu vėžį. Ji ten su gydytojais pasišnibždėdavo, o man į akis tik šypsodavosi. Bet aš vis tiek viską žinojau. Bet keista, kad vėžiu susirgau. Trisdešimt metų stovėjau įskaitoje dėl plaučių tuberkuliozės, ir še Tau- vėžys. Pasakysiu Jums paslaptį. Net namiškiai nežino. Net žmona. Juoktųsi iš manęs, jei sužinotų, kokias aš kvailystes krečiu. Tik Jūs nepasakykit. Kai gulėjau ligoninėj, vienas žmogus turėjo knygą "Gydantis bėgimas". Ten buvo parašyta, kad bėgimu galima pagydyt net sunkiausias ligas. Tai kai aš tik truputį atsitaisiau, ėmiau užsiėminėt bėgimu. Kadangi čia miestas, tai bėgiojau namie, kai niekas nemato. Atsistoju kambary, ir imu bėgt vietoj. O, kad žinotumėt, kaip po to palengvėja. Toks nuovargis apima, po to atsiguli, taip gera gera, jau apie nieką gali negalvoti, net mano to skausmo tada nesijaučia. Tai aš taip trylika metų ir bėgau. Jeigu atvirai, turbūt tas bėgimas man ir padėjo.
Jono supratimu, liga yra bausmė už kaltę. Jis teigia nesuprantąs, kuo nusikaltęs ("keista buvo, kad susirgau, aš nerūkęs, ne mėgėjas pagerti"), bet elgesys ("iškart išpažinties nuėjau") rodo savęs kaltinimą už susirgimą. Tolimesni veiksmai ("rožančių kasdien ėmiau kalbėti") liudytų apie bandymą išpirkti kaltę, tokiu būdu tikintis susigrąžinti sveikatą. Pastebėtina, kad kaltės išpirkimas susijęs su mama, kuri mirė jam betarnaujant kariuomenėje ("tas rožančius buvo jos mylimiausias, ji nepasiėmė į kapą, tai aš pasiimsiu"). Po kaltės jausmu slypinčios emocijos perkeliamos žmonai ("paskutinius marškinius atiduočiau, jei gražintų kas sveikatą... bet gerai, žmona manim labai rūpinasi"). Ir nors Jonas teigia negalįs turėti įtakos situacijai ("kiek jau žmogui tenka gyventi, tiek jis ir gyvena"), jis tiki galimybe būti įtakingu ligos eigai ("bėgimu galima pagydyt net sunkiausias ligas", "ėmiau užsiiminėt bėgimu", "turbūt tas bėgimas man ir padėjo"). Atkreiptinas dėmesys į bėgimo slaptumą ("bėgioju namie, kai niekas nemato") ir bėgimo poveikį ("po to atsiguli, taip gera gera, jau apie nieką gali negalvoti, net mano to skausmo tada nesijaučia, taip aš tryliką metų ir bėgu"), galinti rodyti Jono pasirinktą nerimo įveikimo būdą.
Kognityvinis pervardinimas (redefinicija), alternatyvos vystymas
3. Kazimieras. Išsilavinimas: aukštasis. Amžius: 63 metai. Susirgo 1981 metais. Fizinių simptomų nejautė nuo 1983 metų. Pastaruoju metu ėmė skaudėti kepenis, baiminasi, kad nebūtų metastazių. Į gydytojus dar nesikreipė. Gydytas chemine terapija. Dgn. Ca collonis transversi III st.
Neturėjau kada sirgt. Nors... nemenkai buvau susirūpinęs. Bet žmona labiau pergyveno, negu aš. Ji ir dabar galvoja, jog nežinau, kad turiu vėžį. Kur čia nežinosi. Aklas gal ir negali matyti, kad jis aklas, bet jis patiria savo aklumą. Aplinkiniai gali jam nesakyti: "žmogau, Tu esi aklas", bet aklajam ir nereikia, kad kas nors jam tai pasakytų, jis ir taip žino, kad jis aklas. Reikia gyventi. Ką padarysi. Daug dirbu, nėra laiko galvot apie ligas. Labai savo darbą mėgstu. Kiekvienas žmogus turi gerai išmanyt savo darbą. Kas gerai nusimano- gali daug kitiems padėt. Va, ir man toks žmogus yra labai padėjęs. Tiksliau, žmona tą pagalbą suorganizavo. Ji iš kažkokios draugės susižinojo, kad yra Švenčionyse labai geras žolininkas. Kai tik mane tada išrašė iš ligoninės, mes su žmona pas jį ir nuvažiavom. Jis man patarė gert juodojo beržo kempinių lašus, ir jie man taip padėjo, kad gydytojų nebereikėjo. Siūlė man tie gydytojai invalidumą, bet aš neėmiau. Po aštuonių mėnesių pradėjau dirbt, ir va, ačiū Dievui, iki šiol dirbu. Man gyvenime Dievas kažkaip labai padeda. Ir žmoną gerą davė, ir darbą. Tik gaila, vaikų neturime. Nieko nepadarysi. Matyt, taip jau mums skirta. Visos ligos Dievo skirtos. Sakoma, žmogus auga per kančią. Tikrai taip. Aš, kiek prisimenu, tik susirgęs ėmiau ieškot Dievo. Dabar džiaugiuosi, kad suradau. Kažkaip kitaip tada gyveni. Negalėčiau tiksliai nusakyti, kaip, bet kitaip. Mažiau chaoso matai gyvenime. Žinai, kad viskas taip ir turi būti. Net vėžys. Jeigu susirgai- Tau reikėjo susirgti. Jeigu pasveikai- reikėjo pasveikti. Jeigu metastazės- reikia metastazių. Aš dar nežinau, kam man reiktų metastazių, nebent kad sustočiau. Per daug dirbu.
Kazimiero teigimu, susirgimas nuo žmogaus nepriklauso ("visos ligos Dievo skirtos"). Vis dėlto, jo elgesys rodytų tikėjimą pajėgumu įtakoti ligos eigą ("žmona pagalbą suorganizavo", "mes nuvažiavom... ir man taip padėjo, kad gydytojų nebereikėjo"). Matyti, kad Kazimieras ligą stengėsi nureikšminti bendrame gyvenimo kontekste ("neturėjau kada sirgt"), nors įprasmino jos patyrimą ("žmogus auga per kančią", "tik susirgęs ėmiau ieškot Dievo, dabar džiaugiuosi", "viskas taip ir turi būti, net vėžys, jeigu susirgai- Tau reikėjo susirgti, jeigu pasveikai- reikėjo pasveikti"). Kazimiero nerimo įveikimo pasirinkta priemonė- darbas ("daug dirbu, nėra laiko galvot apie ligas"), nors jis jau yra įsisąmoninęs, kad jam tai nėra pats tinkamiausias gyvenimo būdas ("man reiktų metastazių, nebent kad sustočiau, per daug dirbu").
Selektyvi interpretacija, altruizmas
4. Eugenija. Išsilavinimas: aukštasis. Ištekėjusi. Amžius: 64 metai. Susirgo 1988 metais. Gydėsi chemine ir spindulių terapija, atsisakė būtinos operacijos (1988 m.). Dgn. Ca mammae dex III st.
Negalėjau tada sirgt. Vaikai buvo nedideli: dukrai tik šešiolika, sūnui keturiolika. Labai skaudu mamos netekti. Mane pačią mama tokiame amžiuje paliko. Jai irgi buvo vėžys. Tai kai aš susirgau, pagalvojau: ne, aš savo vaikų nepaliksiu. O mamai visada vaikai maži,- ar jiems šeši mėnesiai, ar šešiolika metų, ar dvidešimt šeši. Nesutikau tada operacijos daryt. Gydytojai buvo labai pasipiktinę, kai kurie net kvaile išvadino, sakė, kad, matyt, mirt užsigeidžiau, nes jei padarytų operaciją, tai dar pagyvenčiau. Bet aš kitaip manau. Mano mamai darė operaciją, ir, kas iš to? Vis tiek mirė. Tai aš nusprendžiau jau geriau nedaryti operacijos ir dar pagyventi. Tas auglys prieš dvejus metus pajuodo. Kartais pagalvoju, net juokinga: gal iš pykčio, kad neišeina manęs sutvarkyti. Kiek žinau, kitoms moterims jis išsiplečia į limfmazgius, o aš jį laikau suspaudusi, tai jis ir juoduoja. Bet operacijos daryti nesirengiu. Man atrodo, kad jeigu jį išpjautų, aš būčiau kažkaip labai lengvai pažeidžiama. Jis dabar tarsi užkemša manyje kažkokią skylę. Oi, daug ko mane liga išmokė! Labai pakeitė mano gyvenimą. Dabar gyvenu tik šia diena, negalvoju apie ateitį, tik apie šią dieną. Anksčiau tai kitaip buvo. Net kai vyrą rinkausi vis galvojau: o gal sutiksiu dar geresnį, ir dar geresnį, ir dar geresnį. Dabar ką gyvenimas siunčia, tuo džiaugiuosi. Ir pasveikau, matyt, todėl, kad tikėjau gyvenimu. Norėjau gyventi. Rašiau mokslinį darbą, auginau vaikus. Man turėjo pasisekti. Ta liga, nors yra manyje, bet jos tarsi nėra. Svarbiausia negalvoti apie ateitį- tik apie šią dieną. Ir žiūrėti, ką gero dar galima nuveikti.
Eugenijos supratimu, liga joje turi tam tikrą paskirtį ("užkemša manyje kažkokią skylę"). Ligos įveikimą ji aiškina pareiga gyventi dėl vaikų ("negalėjau tada sirgt"). Atsisakymas operuotis rodo Eugenijos neigiamą nuostatą operacijos atžvilgiu, susijusią su mamos mirtimi ("mamai darė operaciją, ir, kas iš to, vis tiek mirė") ir kartu tikėjimą savo pačios įtaka vėžiui ("aš laikau jį suspaudusi").
Reinterpretacija, alternatyvos vystymas, altruizmas
5. Vytautas. Išsilavinimas: nebaigtas vidurinis. Vedęs. Amžius: 65 metai. Susirgo 1985 metais. Gydėsi spindulių terapija. Atsisakė operacijos. Dgn. Ca laryngis III st.
Kai susirgau, norėjo operuot. Pasakiau: nesutinku, nes man atrodė, kad man ne tas, kas jiems matosi. Vienas sako tą, kitas tą, sumaišė visas diagnozes. Tik švitint tai švitino. Bet irgi nesutikau švitint tiek, kiek reikia, tik keturiolika kartų. Mane švitinimas labai blogai veikia. Iš liežuvio kraujas tekėdavo. Tik gerai, kad "Vakarinėse Naujienose" radau straipsnį apie medetkas. Jos labai padeda nuo auglių ir skalavimui, ir viskam. Pradėjau gert ir skalaut daugiau, nei metus su mažom pertraukom. Buvo ten man pasmakrėj iškilimai, tai aš juos nakčiai pamasažuodavau, pamasažuodavau, ir iš ryto lyg nebebūdavo. Dar ėjau į Bažnyčią. Man kunigas pasakė, kad vasario trečią yra Šv. Blažiejaus kankinio diena, kai jis gydo nuo gerklės ligų. Tai aš tą vasario trečią nuėjau, ir ten va taip (parodo) sukryžiuotas žvakutes pasmakrėn dėjo. Ir nuo tada man ėmė labai geriau darytis. Tai po to kiekvienais metais vasario trečią žvakutes taip dedu ir man visiem metam užtenka. Tai ir galvoju, jei vertas būsiu, tai gyvensiu. Labai Dievu tikiu. Malda man ir padėjo pasveikt. Čia tiek pergyvenimų turėjau. Sūnus pernai paskendo. Dabar anūkui turiu už tėvelį būt. Vargšiukas jis, taip tėvelio pasiilgo. Turiu daryt viską, kad senelis būtų kaip tėvelis. Tikrai Dievas yra. Sakau vis sau: stenkis, ir Dievas padės.
Vytautas ligos įveikimą aiškina savo paties pastangomis ("pradėjau gert (medetkas)", "nakčiai pamasažuodavau, ir iš ryto lyg nebebūdavo") ir išprašyta Dievo pagalba ("žvakutes pasmakrėn dėjo, ir nuo tada ėmė geriau darytis", "malda man ir padėjo pasveikt"). Matyti, kad Vytautas jaučiasi galįs įtakoti savo ligą per santykį su Dievu.
Perkėlimas, alternatyvos vystymas
6. Petras. Išsilavinimas: nebaigtas pradinis. Amžius: 77 metai. Susirgo 1987 metais. Gydėsi spindulių terapija. Dgn. Ca pulmonis dex lobi inter centrale III st.
Gydžiausi, bet kad pagijau, tai tik mano žmonos nuopelnas. Oi, bet žinokit, kaip mane žmona gudriai pagydė (pralinksmėjęs)! Po operacijos ji mane pradėjo tokiais vaistukais girdyt. Aš jos klausiau, kas ten tokio, o ji tik juokėsi ir sakė: gerk, gerk, greičiau pasveiksi. Ir man ėmė geriau darytis. Aš jos vėl klausiu: Ką Tu man duodi, kad aš jau pasaulį pamačiau. Ji sako: grįšim namo, parodysiu. Kai parodė, vos neapsivėmiau. Pasirodo, jinai mane rupūžių antpilu girdė. Prisiklausė ten iš kažkokios bendradarbės, kad rupūžės vėžį tikrai išgydo, tai ir sugirdė man tris rupūžes. Tai po to, kai pamačiau, nebenorėjau tų rupūžių gert. Būtų jau geriau nesakiusi ir nerodžiusi. Pamačiau, kaip tą antpilą gamina. Būtinai, atseit, reikalinga tokia rauplėtoji, kur sklepuose būna. Po to ją per tris dienas uždarytą stiklainy nukakina, po to ant gyvos užpila pusę litro degtinės ir ji per kelias minutes nusibaigia. Tada jos lavonėlį tris dienas laiko toj degtinėj, tada perfiltruoja, ir jau galima gert. Tai aš tą procedūrą pamatęs ir nustojau gert. Bet man tada ėmė blogiau darytis. Pagalvojau, o gal tikrai nuo tos rupūžės man pagerėję buvo, be to, žmona labai nusiminė, kad nebegėriau. Tai aš užsimerkiau ir vėl ėmiau gert. Kai gyvent norisi, bet kokį brudą gali išgert. Ėmiau net pats tas rupūžes gaudyt. Visgi turbūt jos gerai veikia. Tie nuodai, kuriuos jos išleidžia, veikia tik auglį, o šiaip kūnui nieko blogo padaryti negali. Tai nuo tų rupūžių nuodų mano vėžys ir išnyko. Viso aštuonias rupūžes sugėriau. Ir dabar kartais dar išgeriu, kad stipresnis būčiau, kad ligas išvarytų.
Petras savo pasveikimą laiko žmonos nuopelnu ("kaip mane žmona gudriai pagydė"). Matyti, kad Petras tikėjo pasirinkto gydymo veiksmingumu ("nuo tų rupūžių nuodų mano vėžys ir išnyko") ir turėjo stiprų norą gyventi ("kai gyvent norisi, bet kokį brudą gali išgerti").
Loginė analizė, alternatyvos vystymas, altruizmas
7. Antanas. Išsilavinimas: aukštasis. Vedęs. Amžius: 75 metai. Susirgo 1987 metais. Jokių ligos simptomų nejaučia nuo 1992 metų. Gydytas chirurgija, spindulių ir chemine terapija. Dgn. Ca laryngis III st.
Iškart po operacijos aplankė draugas, kuris patarė žaizdelę gydyti šlapimu. Jis man paaiškino, kad šlapimas yra natūrali gydymo priemonė, niekuo nekenksminga, paties organizmo gaminama. Tik patarė prieš pradedant gydytis šlapimu kelias dienas pabadauti, o po to valgyti česnakus, svogūnus, kad organizme pasinaikintų bakterijos, tokiu šlapimu tepti žaizdą ar gerti po stiklinę kiekvieną rytą. Iš pradžių man atrodė bjauru, bet tas mano draugas yra labai visuomenėje gerbiamas žmogus, labai protingas, apsiskaitęs, ir jis pats gydosi nuo įvairių ligų šlapimu. Taigi, aš nusprendžiau pabandyti. Negalėjau valgyti česnakų, svogūnų, tai tik pabadavau ir ėmiau gert šlapimą. Ir man tiesiog akyse ėmė šviesiau darytis. Žmona labai nustebusi buvo. O aš tada pilnai sugalvojau sau maitinimosi programą ir iki šiol jos laikausi. Nevalgau mėsiškų patiekalų, stengiuosi vartoti tik šviežią maistą, daugiausiai augalinį. Stengiuosi nepersivalgyti, nes tai nuodija organizmą. Žodžiu, labai nuo tada rūpinuosi, kad organizmas gautų pakankamai reikalingų maistinių medžiagų. Sportuoju. Mėgstu dirbti sode. Sveikata nesiskundžiu, esu sveikas kaip ridikas. Dabar tik noriu, kad ir kiti žmonės suprastų, kokius stebuklus gali daryti šlapimas. Svarbiausia žmonėms turėt viltį. Va ir aš, prieš pradėdamas gert šlapimą, turėjau viltį, kad turi būti koks nors gydymo metodas, nuo kurio aš pasveikčiau. Tai tikrai labai geras metodas, tik reikia išdrįsti juo pasinaudoti. Kai kurie žmonės gali to nesuprasti, bet nereikia kreipt į tai dėmesio. Jei aš bučiau kreipęs, bučiau nepasveikęs. Kai kurie kiti draugai iš manęs tik juokėsi: "jei jau geria savo sisi, tai jam galvoj ne visi". Bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Antano įsitikinimu, pats žmogus gali būti sveikimo situacijos šeimininkas, svarbu tuo tikėti ("turėjau viltį, kad turi būti koks nors gydymo metodas, nuo kurio aš pasveikčiau") ir pasirinkti tinkamą gydymosi būdą ("niekuo nekenksmingą").
Reinterpretacija, altruizmas
8. Ona. Išsilavinimas: specialus vidurinis. Amžius: 40 metų. Serga nuo 1990 metų. Gydyta chemine, spindulių ir chirurgine terapija. Dgn. Ca corporis uteri III st.
Kaip man atsibodo ta liga. Turiu nesveiką vaiką. Kai tik susirgau, jam buvo keli metukai. Nenorėjau vyro vieno su tokia našta palikti. Kai tik vaikas gimė, siūlė jį atiduot augint į invalidų namus, bet aš nenorėjau. Man Dievas tą vaiką davė, aš jį pati ir auginsiu, pasakiau sau. Kai gydytojai pasakė, kad labai sunkiai sergu ir greit mirsiu, pažadėjau vyrui: ne, aš Tavęs nepaliksiu, aš turiu paaugint mūsų vaikelį. Mano likęs gyvenimo terminas buvo dvi savaitės, o kaip aš didžiavausi, kai po mėnesio nuvažiavau pas gydytoją pasirodyt, kad dar gyvenu. Ir gyvensiu, tada pasakiau. Ir galiu pasakyt, kad laiminga buvau, nors ir kaip sunku buvo. Tik dabar kažkas užėjo. Jautri pasidariau, gal pavargau taip gyventi. Bet žinau, kad nieko pakeisti negalima. Labai pikta, kai žmonės kartais su užuojauta pasako: tokia jauna, o jau prie mirties. Man norisi jiems pasakyti: aš dar gyvensiu, žmonės, gyvensiu. Ir labai norisi padėt tokiom moterim, kaip aš, panašaus likimo. Norisi susikabint už rankų ir pasijust siena, kurios niekas negali įveikti - nei gyvenimo sunkumai, nei vyrų neištikimybė, nei vyrų girtavimai, panieka, ligos, nes motinos turi gyventi dėl savo vaikų.
Onos įsitikinimu, ligos eiga pavaldi žmogui ("gydytojai pasakė, kad greit mirsiu", "pažadėjau vyrui: ne, aš Tavęs nepaliksiu, turiu paaugint mūsų vaikelį"). Dabartiniu metu Ona turi sunkumų santykiuose su vyru, bet stengiasi įprasminti gyvenimą ("motinos turi gyventi dėl savo vaikų").
Kognityvinė redefinicija, numatymas
9. Stasė. Išsilavinimas: aukštasis. Netekėjusi. Amžius: 66 metai. Susirgo 1985 metais. Fizinių susirgimo simptomų nejaučia nuo 1987 metų. Dgn. Ca p. rectosigmalis III st.
Man ten ne vėžys buvo, tik uždegimas. Susirgau taip staiga. Atsiguliau į onkologinę ligoninę, nes ten labai gerų gydytojų esama. Padarė operaciją, ir viskas praėjo. Aš pati kažkaip nujaučiau, kad man reikės operacijos, ir kad tik ji gali man padėti. Juk man ten viskas atrodė kažkaip užkrėsta, apnuodyta, o per operaciją išėjo visi nuodai iš organizmo ir pabaigai ištekėjo švarus kraujas, kuris viską nuplovė. Man tai pats geriausias ženklas- jei jau išteka švarus kraujas, tai viskas gerai. Po to iškart pradėjau taisytis. Tiesiog jauste jaučiau, kad many nebėra uždegimo, galiu rami gyventi toliau.
Stasė pervardina savo ligą ("tik uždegimas"). Palanki nuostata operacijos atžvilgiu ("nujaučiau, kad tik ji gali man padėti") liudytų jos teigiamą poveikį ("po to iškart pradėjau taisytis").
Loginė analizė, numatymas, altruizmas
10. Elena. Išsilavinimas: aukštasis. Netekėjusi. Amžius: 70 metų. Susirgo 1990 metais. Dgn. Ca mammae dex III st.
Kai padarė biopsiją, išsiklausinėjau gydytojų, ir sužinojau, kad man trečia stadija. Dar ne paskutinė, pagalvojau. Mano senelė vis sakydavo, kol yra bent takelis išeiti, tai dar ne smerčius. Tai va taip ir patikėjau, kad ne smerčius, ir, va, gyvenu. Ketvirta stadija jau būtų blogai, bet iš esmės irgi ne didelė bėda. Gyvenime viskas taip sutvarkyta, kad visada yra takelis išeiti. Žinau, kad prieš mirtį vėžininkai labai kankinasi, ir tada jau mirtis yra jiems tas takelis. Na, ir kas čia baisaus, ta mirtis. Gal ten dar geriau bus. Čia visokie vėžiai, skausmai, o gal ten kas nors kaip pasakoj laukia, koks nors rojaus sodas. A, aš tai nepergyvenu. Džiaugiuos, kad man dar tik trečia, bet jei kada ir ketvirta jau būtų, per daug nenusiminčiau. Vis tiek visi kada nors mirsime, ar nuo vėžio, ar nuo ko nors. Kiek jaunų dabar miršta. Patys užsimuša. Žmogau, gali kabintis už gyvenimo kiek tik gali, bet kai ateina kam nors laikas, tai ateina. Aš dar norėčiau pagyvent. Taip ramiai sau viena gyvenu, niekur neskubu. Vaikų nei vyro neturiu. Labai greit gyvenimas prabėgo. Kartais pagalvoju, gerai būtų, jei turėčiau vaikų, bet kad mano sesers duktė man kaip vaikas. Draugių daug turiu, jos visos man skambina, skundžiasi, kaip sunku dabar pragyventi be pinigų. O aš, kai tik viena, tai man pensijos užtenka. Gerai, kad tas telefonas yra. Vis skamba ir skamba. Manim žmonės kažkaip labai pasitiki. Vis pasakojasi. Net draugių vaikai. Ateina kada, ir ima guostis. Net pagalvoju, nors turiu vėžį, bet man nėra taip blogai. Nereikia mažų vaikų krūvos išmaitinti, nereikia rūpintis, kad vyras neištikimas ar, kad darbe algos ilgai neišmoka. Aš tik Dievui dėkoju, kad mane nuo visokių bėdų saugo. Į Bažnyčią dažnai nueinu, pasimeldžiu. Šį sekmadienį kunigas sakė: "Nekaltink tamsos, bet uždek bent žvakutę". Tiesiog mano gyvenimo paslaptį atspėjo. Visada galima uždegti žvakutę, jei labai tamsu, visada galima ką nors padaryti. Ir reikia tik žiūrėt, ką gali padaryti. Aš nesigydžiau nuo savo vėžio kažkokiais specialiais būdais, dariau, ką daktarai liepė, ir pati vis kasdien pasitikrindavau, ar dar gyva. Geriausia pasirąžyti kiekvieną rytą. Jeigu kai rąžaisi viskas tavyje juda, tai dar esi gyvas. Jei kas nors nutirpę - reikia pamasažuoti, kad atsigautų. Man atrodo, kad aš visą save taip sujudindavau, sujudindavau, ir tada - pirmyn. Ar numezgei ką nors, ar valgyt ką skaniai pasidarei, ar svečių užsikvietei. Jeigu būčiau sėdėjus ir tik galvojus, kokia aš vargšelė, kokia baisia liga sergu, tai turbūt jau seniai numirus būčiau. Kol esi gyvas, tai vis ką nors darai, vis kaip nors judi.
Elena sveikimą aiškina savo pačios savybėmis ("pati vis kasdien pasitikrindavau", "visą save sujudindavau", "reikia žiūrėti, ką dar gali padaryti") ir viltimi pagyventi ("dar tik trečia (stadija)", "patikėjau, kad dar ne smerčius, ir, va, gyvenu").
Humoras, pabėgimas, alternatyvos vystymas, altruizmas
11. Vladas. Išsilavinimas: specialus vidurinis. Amžius: 54 metai. Susirgo 1989 metais. Gydėsi chirurgija ir chemine terapija. Dgn. Ca ventriculi p. pylori III st.
Mano geriausi vaistai? (Pašoka, iš spintelės paima tris buteliukus) Va, bitneris, čerkutė ir šaltalankis. Tai ne ta bjaurybė chemija. Piktas aš ant tų daktarų kaip nežinau kas. Kai jų vaistais gydžiausi, tai man tik blogėjo, kai ėmiau savo - iškart geriau pasidarė. Bitnerį tai draugas patarė, kai tik susirgau. Sako, labai sveikas. Tada dar jo nebuvo galima gaut, ne taip kaip dabar, visos vaistinės užverstos. Labai stiprina, nuolat gerdamas gali stiprus kaip jautis pasidaryt. O va čerkutė tai šiaip, kad šilčiau būtų, dėl bendros nuotaikos. Čia Kagora vynas. Jis labai sveikas. Pradėjau gert po truputį, kai tik susirgau. Irgi draugas patarė. O šaltalankis tai žaizdas visas gydo. Tai kaipgi aš su tokiais vaistais galėjau nepasveikt? (juokiasi) Neturėjau kada sirgt (susimąsto). Mama vėžiu sirgo. Bet ji labai ilgai sirgo, gal dvidešimt metų. Jai vis tai pagerėdavo, tai pablogėdavo. Pernai mirė. Sesuo irgi vėžiu serga, jai turiu padėt, viena gyvena. Ir žmonai manęs reikia, ir draugams, ir vaikams, ir anūkėliai ramybės neduoda. Visiems aš reikalingas. Nuo jaunystės šitaip. Jei jau kam nors ko prireikia, ar nemoka padaryt, ar pasipasakot nori, tai vis manęs ieško. Bet aš tai nemažai ir sugebu, nesiskundžiu. Ir iš medžio drožinėju, ir valgyt skaniai gaminu, ir megzt moku. Net pravardę turiu: "Auksinės rankos". Kai svečiai žmoną giria, oi, kokį Tu skanų patiekalą padarei, tai ji juokiasi: čia mano "Auksinės rankos" padarė. Kaipgi žmona be manęs išsiverstų, jei numirčiau?(juokiasi) Neims manęs biesas. Va, šitie trys (rodo buteliukus) saugo.
Vladas pasveikimo priežastimi laiko gerai pasirinktą gydymosi būdą ("iškart geriau pasidarė", "neims manęs biesas, va, šitie trys saugo"). Matyti, kad teigiamas savęs vertinimas ("Auksinės rankos") labai įtakingas prasmei gyventi ("visiems aš reikalingas", "kaipgi žmona be manęs išsiverstų").
Alternatyvos vystymas, selektyvi interpretacija
12. Marius. Išsilavinimas: aukštasis. Nevedęs. Amžius: 36 metai. Susirgo 1983 metais. Jokių fizinių ligos simptomų nejaučia nuo 1987 metų. Dgn. Lymphosarcoma IV st.
Dar mažas buvau, bet prisimenu, gydytojai iš pradžių negalėjo nustatyti diagnozės. Įtarė auglį tarp inkstų ir kepenų. Gydžiausi, ir jau buvo nieko, bet 1985 metais kieme su draugais boksavausi, ir po to vėl labai pablogėjo. Per savaitę atliko tyrimus, rado cistą. Buvo labai kritęs hemoglobinas. Mamai daktarai pasakė, kad jau viskas. Tada mama norėjo mane vežt į Maskvą, pas labai gerus gydytojus. Bet šitie daktarai atkalbinėjo, sakė "jam trys mėnesiai daugiausia liko, o Tu čia važinėsi, geriau pabūk su vaiku ramiai iki mirties". Tik vienas gydytojas mamą paskatino nekreipt dėmesio į tas kalbas: "jeigu čia būtų mano vaikas, tai aš Jūsų vietoj dar nesustočiau". Mama tada važiavo į Aušros vartus ir ten galutinai apsisprendė mane vežti. Taigi, mes nuvažiavom į Maskvą, ir mama kažkaip sugebėjo patekti pas labai gerą gydytoją. Man paskyrė vaistus, ir jau po šešių savaičių kraujas galutinai atsistatė, hemoglobinas buvo net 140. Per tas šešias savaites priaugau devynis kilogramus, ir paskui net pergyvenau, kad toks storas. Valgiau labai gerai, net naktį. Tiesa, man buvo labai svarbu, kad kai gydžiausi negulėjau ligoninėje. Apskritai, tai taip negalima, bet mama buvo susitarus. Man tik suleisdavo vaistus, ir paleisdavo. Tas man labai padėjo, labai gerai nebūti ligoninėje. O apie vaistus, kuriuos gėriau, tai buvau prisiskaitęs. Iš knygų sužinodavau, koks kurio poveikis. Bet vieną kartą jau buvo geriau pasidarę, ir nebenorėjau gerti. Tada mama mane įtikino, kad būtinai reikia gerti, nes vaistai užmuša piktas ląsteles, ir jei nors viena ląstelė kad ir mažajame pirštuke liktų nesunaikinta, ji gali vėl pradėti daugintis. Taigi, aš sugėriau visus vaistus ir sunaikinau visas piktas ląsteles. Tiesa, po to buvo toks nemalonumas. Mokykloj gavau į rankas savo medicininę kortelę, ir atsivertęs pamačiau, kad man užrašyta Hodžkino liga. Tada puoliau baisiai pergyventi, kad tas mano pagerėjimas tik laikinas, kad čia nieko nebus. Anksčiau buvau girdėjęs vieną daktarę sakant, kad su Hodžkino liga gyvena ne ilgiau, kaip iki trisdešimties. Bet mama vėl mane į vietą pastatė. Nusiraminau. Neatsimenu, kaip jai tai pavyko, bet jai labai daug pavyko.
Marius savo pasveikimą laiko mamos nuopelnu ("jai labai daug pavyko"). Iš pasakojimo matyti mamos įtaka ("mamai pasakė, mama norėjo, mama paskatino, mama važiavo, mama susitarė, mama įtikino, mama į vietą pastatė"), bet ir paties Mariaus pastangos ("apie vaistus, kuriuos gėriau, buvau prisiskaitęs") bei tikėjimas gydymosi veiksmingumu ("sugėriau visus vaistus ir sunaikinau visas piktas ląsteles").
Loginė analizė, afektinis reguliavimas
13. Ana. Išsilavinimas: vidurinis. Našlė. Amžius: 74 metai. Susirgo 1961 metais. Gydėsi chirurgija, chemine bei spindulių terapija. Pastaruoju metu skundžiasi kitais negalavimais, vėžinio susirgimo simptomų nejaučia nuo 1965 metų. Dgn. Ca ovarii sin IV st.
Man gydytojai pasakė, kad turiu vėžį, ir jau ketvirta stadija. Tai buvo prieš keturiasdešimt su viršum metų. Tada gulėjau Polocko gatvėj, nes viskas mano viduj buvo labai supūliavę. Gal aš čia pati viską pasidariau. Kai buvau jauna, turėjau persileidimą, ir gydytojai pasakė, kad negalėsiu turėti vaikų. O aš ir vyras vaikų labai norėjom. Tada aš ėmiau gert tokius vaistus, dabar neatsimenu, kaip vadinasi. Man tokia moterytė pasakė, kad nuo tų vaistų galima pastoti. Bet kai nuėjau pas savo gydytoją, tai ji man pasakė, kad negerčiau, nes gali tik blogiau būti. Aš jos nepaklausiau, vis tiek gėriau, ir paskui auglys pilve išaugo, toks didelis, didelis, kaip nėščia moteris atrodžiau. Tai kai gydytojai mano tuos pūlius ištyrė, pasakė, kad tik kelios savaitės gyventi liko. O į tą ligoninę, kur gulėjau, atsiuntė tokį jauną gydytojuką, jis angelas, o ne žmogus. Dabar jis irgi jau senas, kaip ir aš. Tai jis mane pirmą kartą pamatė koridoriuj. Taip atidžiai pasižiūrėjo, aš į jį irgi. Bet jo man neskyrė. Mane turėjo gydyti tokia kita gydytoja. Bet vieną dieną, jis ateina į mano palatą, ir sako: einam su manim. Taip mane pervedė į jo palatą, kad jis gydytų. Tai jis mane ir pagydė. Jis man gyvybę išgelbėjo. Ateina vieną dieną, ir sako: Ana (vardas pakeistas), sutik operuotis, aš Tave išoperuosiu, ir Tu pasveiksi. Aš jam sakau: daktare, kad man jau nedaug gyventi liko, kam dar ta operacija, ir Jums vargas, ir man. O jis neatstoja: Sakau Tau, leisk man Tave operuoti, ir pamatysi, kaip pasveiksi. Pasakiau jam, kad pagalvosiu. O mano vyras tada labai gėrė. Pamaniau, kas bus, tas, leisiu operuoti. Naktį tokį sapną susapnavau: žiūri į mane mano daktaras ir sako: operuokis, ir pasveiksi. Kitą dieną pasakiau savo daktarui: gerai, operuokit mane, oi, kaip jis apsidžiaugė ! (nušvinta) Tada jis man pasakė, kad naktį sapnavo mane, ir kad aš sapne sutikau operuotis. Tik pamanykit! Sapnais sako negalima tikėt, kur tau negalima, visą teisybę pasako. Kai man padarė operaciją, susapnavau tokį sapną: Einu keliu, aplink tik vieni griuvėsiai. Staiga susitinku kažkokią moterį, kuri man sako: einam, einam, nebijok, mes praeisim visą šitą. Ir staiga griuvėsiai baigiasi, priešaky lyg kokie vartai, o pro juos lyg saulė šviečia. Prie tų vartų auga medis, lyg fikusas. Staiga pakyla stiprus vėjas, ir nupučia to medžio apatinius lapus, tik viršūnė palieka. Ir aš pagalvoju: liko, kas svarbiausia, dabar jau žinau, kad pasveiksiu. Ir tada atsibudau žinodama, kad tikrai pasveiksiu. Mano daktaras labai tikėjo, kad pasveiksiu. Jis man vis sakė, Tu turi pasveikti, Tu turi pasveikti, aš Tave operavau, ir aš noriu, kad Tu pasveiktum. Angelas tas mano daktaras. Jis man kažkaip net už vyrą artimesnis. Vyras tai prieš dvylika metų mirė, nes labai gėrė. O daktaras tai šventas žmogus. Oi, kaip aš juo tikiu, kaip aš juo tikiu. Meldžiuosi už jį, kad Dievas jam sveikatą duotų. Tai taip ir pasveikau, aš pati sau atrodau kaip žmogus pasaka, šitiek metų jau gyvenu. Mane mano daktaras dabar norėjo į kažkokias konferencijas vežti, kitiem daktaram rodyti, bet aš tai nelabai noriu. Ką ten. Visgi vėžys. Nebuvo taip, kad pasigydžiau tada, ir užmiršau. Ne. Labiausia vargino, kad žmonės kiti mane gąsdino: negali žinoti, kada tas vėžys pasikartos. Gėriau ir tokių žolelių, tokia kaimynė patarė, stengiaus negalvot. Dariau viską, ką tik galėjau, kad tik pasveikčiau. Oi, kaip mano daktaras džiaugėsi, kai sveikau. Bet svarbiausia tai yra būtinai būti užsiėmusiam, daug dirbti. Tada užsimiršti, kad baisią ligą turi, o kai užsimiršti, tai gali gyventi.
Anos pasveikimui įtakingiausias buvo tikėjimas gydytoju ("kaip aš juo tikiu!") ir noras pasveikti, ypač dėl gydytojo lūkesčių ("jis man sakė: aš noriu, kad Tu pasveiktum", "jis man už vyrą artimesnis"). Matyti, kad teigiamas pastiprinimas ("kaip mano daktaras džiaugėsi, kai sveikau") skatino jos pačios pastangas ("dariau viską, kad tik pasveikčiau", "gėriau ir tokių žolelių").
Reinterpretacija
14. Feliksas. Išsilavinimas: aukštasis. Vedęs. Amžius: 76 metai. Susirgo 1987 metais. Fizinių susirgimo simptomų nejaučia nuo 1989 metų. Dgn. Ca laryngis III st.
Aš gudrus buvau ir pasveikau. Man gydytojai skyrė trisdešimt kartų švitint prieš operaciją, bet aš tik keturis švitinausi. Kiti kur su manim palatoj gulėjo seniai jau po žeme, o aš dar kaip vijurkas. Pasakiau tada savo gydytojui: gana, ir nebėjau į tas procedūras. Man atrodo, nuo jų tik blogiau darosi. Tai man padarė operaciją, tada kalbėt mokinausi. Kiti ilgai mokosi, niekaip negali priprast, o man tik parodė, ir išsimokinau, iškart viską supratau. Ir kas čia tokio ta skylutė. Gal ir nepatogu, susikalbėt sunku. Aš anksčiau vestuvėse grodavau, dainuodavau, šposus krėsdavau, o dabar jau negaliu parėkaut, nebent su armonika. Kiti tai kai suserga nebesilinksmina, liūdni vaikšto, o aš tai dar ir dabar, kai pakviečia pagrot, nueinu. Aš toks labai nenusėdintis. Ir dirbau visą laiką. Tik kol ligoninėj gulėjau nedirbau. Kiti jeigu jau vėžį turi, tai iš lovos nesikelia, o man ne taip. Visa laiką krutu. Tada tai ėjau į darbą, nes pusė metų buvo iki pensijos likę, reikėjo pabaigt, o po to tai kur išeina, ten ir dirbu. Ką paimu, tą padarau. Ir inžinierius geras savo laiku buvau, ir muzikantas, ir siuvėjas, ir kas tik nori. Va, dabar tapkutes siuvu ir į turgų nešu pardavinėt, žiūrėkit (atneša), visai neblogai padarau. Sakoma, kol žmogus dirba, tol gyvas. Į sanatorijas jokias niekad nevažiavau, man geriau kur į kaimą: pažvejot, pameškeriot. Viską valgau, viskas man eina. Kiti tai žolytes geria, dietų laikosi, o man tai nieko. Kai kas pikčiau pasidaro, išgeriu kokį šimtą gramų, parėkauju, parėkauju su armonika, ir viskas gerai. Prieš man susergant, sūnus išėjo į Afganistaną tarnaut, tai labai blogai buvo. O dabar viskas tvarkoj, viskas vietoj, ačiū Dievui.
Felikso manymu, jam pasveikti padėjo apdairumas ir atsisakymas gydytis spindulių terapija, kurią laiko labai kenksminga ("kiti jau po žeme"). Feliksas, jo teigimu, pernelyg nesureikšmina ligos, ir nori pabrėžti savo reakcijos į ligą išskirtinumą ("kiti tai kai suserga nebesilinksmina, liūdni vaikšto, iš lovos nesikelia, žolytes geria, dietų laikosi"... "o aš tai - pagrot nueinu, visą laiką krutu, viską valgau..."). Matyti, kad teigiamas savęs vertinimas galėjo būti labai palankus Felikso sveikatai ("ką paimu, tą padarau"-"kol žmogus dirba, tol gyvas").
Loginė analizė, alternatyvos vystymas, susitvardymas, altruizmas
15. Algirdas. Išsilavinimas: aukštasis. Vedęs. Amžius: 69 metai. Susirgo 1989 metais. Dgn. Ca ventriculi III st.
Chirurgas pasakė žmonai, kad liko gyventi man trisdešimt dienų. Aš sužinojau, kad man labai blogai tik po dviejų savaičių, kai nešiau iš registratūros kortelę. Netyčia pažiūrėjau, ir pamačiau, kad man jau rado metastazės limfmazgiuose. Tada labai pasimečiau. Pažįstami žmonės rekomendavo kreiptis į natūropatus. Suradau tokį labai gerą gydytoją, žolininką. Jis man ir grąžino gyvenimą. Pradėjau vartoti vaistažoles, ir jos mane išgydė. Dariausi pats sau įvairius nuovirus. Tų nuovirų darymas labai daug laiko užima, reikia atitinkamai paruošti: surasti, užpilti, išlaikyti, nupilti, pridėti, iškošti. Labai tiksliai laikiausi režimo, žmona net stebėdavosi, kaip aš kantrybės turiu. Bet kai nori gyventi, tai bet kam kantrybės turi. Už tai po to, po dviejų metų, kai sutikau Katedros aikštėj savo palatos gydytoją, tai jis mane pamatęs dideliai nustebo. Tada pakvietė pasitikrint, buvo dvigubas patikrinimas, bet jau nieko nerado. Tai taip ir pasveikau. Nors iš tiesų sunku pasakyt, kas čia suveikė. Aš pats stiprios prigimties esu, Sibire buvęs. Be to, žmona irgi serga, jai irgi sunku, turim vienas dėl kito gyvent. Dar parašinėju kartais, va, neseniai knygą išleido. O gal čia man Dievas padėjo, nežinau. Bet kad melstis tai negaliu pasakyt, kad meldžiausi, ir kad išprašiau sau sveikatą. Tiesiog pasveikau, ir viskas, ką gali žinoti, kaip man čia tai įvyko.
Algirdas įvardina kelias galimas pasveikimo priežastis: save patį ("stipri prigimtis", "tiksliai laikiausi režimo"), geras gydytojas ("jis man ir gražino gyvenimą"), tinkamą gydymosi būdą ("ir jos (vaistažoles) mane išgydė"), prasmė gyventi ("žmona irgi serga... turim gyvent vienas dėl kito", "dar parašinėju kartais"), Dievo pagalba ("gal čia man Dievas padėjo"). Iš pasakojimo matyti, kad noras gyventi ir viltis pasveikti paskatino Algirdo pastangas gydytis pačiam ("kai nori gyventi, tai bet kam kantrybės turi").
Altruizmas, susitvardymas, reinterpretacija
16. Darius. Išsilavinimas: aukštasis. Amžius: 36 metai. Susirgo 1980 metais. Dgn. Ca ventriculi IIIst.
Dvi savaitės buvo praėję nuo vestuvių, kai susirgau. Nustatė, kad man vėžys. Pagalvojau, Dieve, Dieve, už ką mano mergaitė tokios bausmės nusipelnė, kad aš ją tokią jauną našle palikčiau. Prisimenu, ji tada atėjo į palatą, apsikabino, ir verkia. Aš jai sakau, neverk, viskas bus gerai, o ji dar labiau pradėjo verkt. Tada aš irgi apsiverkiau. Taip abu apsikabinę ir verkėm. Kai ji išėjo, pasakiau sau: Tu padarysi viską, kad gyventum. Labai sunku buvo pačiam tikėti, kad gyvensiu, nes vėžys visgi yra labai baisi liga. Visi draugai kažkaip su manim jau nenormaliai buvo elgtis pradėję, kaip su pasmerktuoju. Labai sunku buvo pačiam patikėti, kad gali dar ką nors padaryti. Bet sakiau sau: Tu gali tai padaryti dėl jos, Tu privalai tai padaryti. Netikėjau, kad esama stebuklų, bet kažkaip pats visom jėgom stengiausi padaryti stebuklą. (susimąsto) Labai ją mylėjau. Tokį gražų gyvenimą buvau svajonėse susikūręs, kaip namą statysiu, kaip vaikučius auginsim, kaip mylėsim vienas kitą. Ir štai, viskas žlunga. Negalėjau leisti, kad taip atsitiktų. Iki tol labai ignoruodavau gydytojus, bet pasidariau paklusnus kaip ėriukas. Dariau viską, ką man liepė, gėriau visus vaistus, vis tiek jie juk mokslus baigė, turi nusimanyti. Ir kažkaip man ėmė gerėti. Paleido į namus, o ten su savo mergaite visai atkutau. Pradėjau namą statyti, ir labai greitai pastačiau. Pasirūpinau, kad būtų gerai įrengtas, kad būtų patogu jame gyventi. Po kelių metų susilaukėm vaikučių. Turiu sūnų ir dukrą.
Darius tiki, kad jis pats galėjo įtakoti ligos eigą ("pasakiau sau: Tu padarysi viską, kad gyventum"), ir sveikti jį paskatino meilė žmonai ("Tu privalai tai padaryti dėl jos"). Iš pasakojimo matyti, kad Darius turėjo aiškų tikslą gyventi ("tokį gražų gyvenimą (ateitį) buvau svajonėse susikūręs"). Kol jis jautėsi galįs būti įtakingu savo gyvenimui ("visom jėgom stengiausi padaryti stebuklą"), jam tai ir pavykdavo ("viskas gerai sekėsi").
Reinterpretacija, efektyvus reguliavimas, altruizmas
17. Neringa. Išsilavinimas: vidurinis. Netekėjusi. Amžius: 28 metai. Susirgo 1990 metais. Ligos simptomų nejaučia nuo 1992 metų. Dgn. Ca ovarionem III st.
Kaip netikėtai susirgau, taip netikėtai ir pasveikau. Jau su mama manėm, kad atėjo paskutinioji. Tada mama sužinojo, kad yra ekstrasensas, kuris visas ligas gydo, net vėžį. Pas jį labai sunku patekti, nes žmonės miniom plaukia. Tai mes su mama vis tiek nusprendėm nuvažiuot. O mano sesuo buvo neseniai mirusi, avarijoj žuvo. Ekstrasensas pasakė, kad šalia manęs yra jos dvasia. Aš labai pergyvenau dėl sesers mirties, nes kaip tik tą dieną ji važiavo iš kito miesto manęs pasiimt, kad važiuotumėm paatostogaut, ir va, tik gaunam žinią, kad jau žuvusi. Tai ekstrasensas pasakė, kad sesuo nenori man nieko blogo, ji nori, kad aš liaučiausi pergyvent. Man būnant pas tą ekstrasensą, jis matė, kaip mano sesuo pradėjo siųsti man kažkokią šviesos energiją, ir sakė, kad dabar ji tą energiją visada siųs, kad aš greičiau pasveikčiau. Pagal mano karmą, man dar reikia gyventi, ir man bus blogai, jeigu aš numirsiu. Sesuo iš ano pasaulio daro viską, kad tik aš nenumirčiau. Aš labai mylėjau tą savo seserį. Kitą dieną vakare man lyg pasivaideno, lyg susapnavau: pro langą šviečia ryški ryški žvaigždė, o iš jos tokia šviesa į mane sklinda. Ir dar pajutau, lyg Kristus gale lovos stovi. Tai man buvo ženklas, kad gyvensiu. Ir kažkaip ėmiau sveikti. Kas vakarą mintyse pasikalbėdavau su seseria, ir ji man tarsi atsakydavo, tokios atsakančios mintys ateidavo. Nežinau, ar čia tikrai aš su ja kalbėdavausi, ar ji man atsakydavo. Bet man atrodo, ji mane girdėjo. Ir aš tiesiog jaučiau, kaip į mane sklinda kažkokia stebuklinga energija, kuri neturi ribų. Tą vėžį pagydyt vienas juokas. Visų fizinių dalykų versmė yra dvasia. Kūnas tėra išraiška. Mes esam laikini šioj žemėj, anksčiau ar vėliau savo kūnus paliksim. Bet yra kitas gyvenimas. Reikia čia, žemėj, taip gyvent, kad ramia sąžine į kitą gyvenimą nueitum. Reikia mylėt savo kūną, nes mums jis yra duotas aukštesniųjų jėgų. Kūnas tėra priemonė daryti gera. Man sesuo per tuos vakarinius pokalbius yra pasakiusi: Neringute, Tu tik daryk gera žmonėms, Tu tik daryk gera, tada sveika būsi ir savo paskirtį atliksi. Tai aš ir stengiaus daryt gera. Neįsirašiau į Carito organizaciją, bet tik savo aplinkoj, kiek galėjau, ar mamai, ar draugėms. Tiesa, po sesers mirties man buvo šokas, lankiausi pas psichiatrą, antidepresantus gėriau, o dabar viskas kartu praėjo, ir ta depresija, ir ta kita liga.
Neringos įsitikinimu, sveikata priklauso nuo žmogaus dvasingumo ("fizinių dalykų versmė yra dvasia", "tik daryk gera, tada sveika būsi"). Pokalbiai su seserimi mintyse padėjo Neringai įveikti daugiau kaip pusę metų užsitęsusį liūdesį ir patikėti, kad galima pasveikti ("tą vėžį pagydyt vienas juokas"), jei atsiveria stiprus gydymo šaltinis ("į mane sklinda kažkokia stebuklinga energija, kuri neturi ribų").
Selektyvi interpretacija
18. Skirmantė. Išsilavinimas: vidurinis. Amžius: 43 metai. Susirgo 1989 metais. Dgn. Ca mammae dex III st.
Kaip pasveikau? Kad kitaip ir negalėjo būti. Aš žinau, kad ta liga man buvo skirta, kad daug ką suvokčiau. Tada buvau ką tik ištekėjus. Vyras nemažai vyresnis už mane. Bet tekėdama jau ko nesitikėjau, tai nesitikėjau. Aš buvau jam tik paklodė, daugiau niekas. Ir po kokių metų susirgau. Nupjovė krūtį. Dabar, galvojau, išsiskirsim, paliks mane ramybėj. Bet aš labai klydau. Pasirodo, jis mane labai mylėjo. Visai nebjauri jam buvau. Ir nelindo jau taip, kaip anksčiau, toks geras pasidarė (susigraudina). Jis manim labai rūpinosi, o kad anksčiau neatstodavo, tai, žinot, turbūt vyrams to reikia. Bet mes ir po mano operacijos mylėjomės, jis dar man žaizdą dezinfekuodavo. Ir aš, atrodo, pasikeičiau. Man jau visai nieko su juo buvo. Tai kai vyras pradėjo mane taip ant rankų nešiot, pagalvojau: ė, ne, Tu dar pagyvensi. Laiminga pasijutau, kad už šito žmogaus ištekėjau. Nors ta mano liga tokia nemaloni, gyvent galima. Vyras labai rūpinosi manim, prižiūrėjo, žolytes kažkokias girdė, man valgyt darė, knygutes skaitė. Jis mane tiesiog nešte išnešė iš ligos. Aš tikrai žinau, kad ta liga man buvo ne šiaip sau. Čia Dievas mane saugo, ar kas. Jau būčiau su vyru išsiskyrus, jei ne liga. O kiekvienai moteriai, sakoma, lemta tik vieną kartą gyvenime laimingai ištekėti. Labai mus suartino ta mano liga, gerai, kad nepraėjau pro savo laimę. Dabar labai mylim vienas kitą.
Skirmantė yra įprasminusi ligos patyrimą ("ta liga man buvo skirta, kad daug ką suvokčiau"), ir susirgimas vertinamas kaip vertingas gyvenimo kontekste ("jau būčiau su vyru išsiskyrus, jei ne liga", "gerai, kad nepraėjau pro savo laimę"). Skirmantės supratimu, jos pasveikimui daugiausia įtakos turėjo vyras ("jis mane tiesiog nešte išnešė iš ligos"); matyti, kad jo meilė sužadino Skirmantėje norą gyventi ("pagalvojau: Tu dar pagyvensi", "laiminga pasijutau").
Ligos įveikimo patyrimo ypatumai
Analizuodami duomenis, išskyrėme tokius veiksnius:
1. Gyvenimo baigmės pajutimas.
Vėžinio susirgimo patyrimas daugeliui sergančiųjų susijęs su gyvenimo baigmės jutimo patyrimu:
Kai susirgo vėžiu, Neringa manė, kad atėjo paskutinioji, Dariui atrodė, kad jau žlunga jo svajonės, Algirdas suprato, kad gydytojai rado metastazes limfmazgiuose, ir labai pasimetė, Marius, pagalvojęs, kad jis nepasveiks, ėmė stipriai pergyventi, Gražina nepatikėjo, kad susirgo vėžiu, Jonas išsigando tokios rimtos ligos, Kazimieras labai susirūpino, sužinojęs diagnozę, Eugenijai buvo skaudu, kad gali palikti vaikus našlaičiais, Ona jautė, kad gali palikti vyrą vieną rūpintis neįgaliu vaiku.
2. Noras gyventi.
Daugelyje pasakojimų atsispindi noras gyventi, susijęs su priežasčių gyventi patyrimu:
Eugenija galvojo, kad ji negali palikti našlaičiais savo vaikų, Vytautas mano, kad turi anūkui atstoti tėvelį, Ona jautė, kad turi pati pasirūpinti sunkiai sergančiu vaikučiu, Elenai tiesiog patinka ramus, neskubus gyvenimas, Vladas jautėsi reikalingu sergančiai mamai, seseriai, žmonai, draugams, Anai atrodė, kad jos gydytojas labai nori, jog ji pasveiktų, Algirdas suprato, kad yra reikalingas sunkiai sergančiai žmonai, Darius jautė atsakomybę už žmonos likimą.
3. Viltis pasveikti.
Pasakojimuose matyti, kad kiekvienas asmuo turėjo viltį pasveikti:
Gražina prisiminė iš vaikystės kaimyno pagijimą nuo sunkios ligos, Jonas apsidžiaugė knyga apie "Gydantį bėgimą", Kazimieras kreipėsi į žolininką, Eugenija nusprendė nedaryti operacijos, kad nemirtų, kaip jos mama, Vytautas kreipėsi pagalbos į Dievą, Petras tikėjo žmonos raginimu sveikti, Antanas turėjo viltį, kad "turi būti koks nors gydymo metodas, nuo kurio aš pasveikčiau“.
4. Tikėjimas gydymusi.
Daugelis tikėjo gydymosi, kurį jie pasirinko, veiksmingumu:
Gražina tikėjo, kad kamparu galima pagydyti net baisias ligas, Jonas tikėjo, kad sunkiausias ligas galima pagydyti bėgimu, Kazimieras tikėjo, kad jam gali padėti juodojo beržo kempinės lašai, Eugenija tikėjo, kad gyvens, jei nedarys operacijos, Stasė tikėjo, kad pasveiks, tik kai padarys operaciją, Vytautas tikėjo, kad medetkos ir Šv. Blažiejus gydo nuo gerklės ligų, Petras tikėjo, kad auglį gali sunaikinti rupūžių nuodai, Antanas tikėjo, kad galima išsigydyti šlapimu, Vladas tikėjo, kad pasveikti padeda šaltalankis, kuris gydo žaizdas, ir Bitneris, kuris stiprina organizmą, Marius tikėjo, kad vaistai sunaikina vėžines ląsteles, Algirdas tikėjo, kad pasveikti geriausiai padeda žolių nuovirai, Neringa tikėjo, kad sveikti padeda gerų darbų darymas.
5. Tikėjimas savimi.
Daugelyje pasakojimų atsispindi asmeniško pajėgumo įveikti ligą patyrimas:
Darius tikėjo, kad jis galės "padaryti stebuklą", Feliksas tikėjo, kad jis pasveiko, nes buvo apdairus, Jonas tikėjo, kad pats išsigydys bėgimu, Eugenija tikėjo, kad pati sugebės sutvarkyti vėžį, ir be gydytojų pagalbos, Vytautas tikėjo, kad jo savimasažai ir malda mažina auglius, Ona tikėjo, kad sugebės nepalikti vyro vieno, taigi, pasveikti, Ana tikėjo, kad ir ji pati įtakoja savo ligą, Neringa tikėjo, kad ligos eiga priklauso nuo jos dvasingumo.
6. Artimųjų parama.
Daugelis tiriamųjų ligos įveikimą sieja su artimųjų parama:
Jonui atrodo, kad jei žmona nebūtų padėjusi, jis būtų ir nepasveikęs, Kazimieras mano, kad žmona jam suorganizavo pagalbą, Petrui atrodo, kad žmona jį išgydė, Antanas mano, kad jam labiausiai padėjo draugas, kuris patarė, kaip gydytis, Marius jaučia, kad mamai pavyko jį pagydyti, Neringai atrodo, kad pagyti jai padėjo mirusi sesuo, kuri siuntė savo energiją, Skirmantei atrodo, kad ją "vyras nešte išnešė iš ligos".
7. Malda.
Daugelis tiriamųjų pasveikimo patyrimą sieja ir su malda:
Jonas iki šiol kasdien kalba rožančių, Kazimieras džiaugiasi per ligą suradęs Dievą, kuris skiria žmogui, būti sveikam ar susirgti, Vytautas mano, kad malda jam padėjo pasveikti, Elena dažnai meldžiasi, Mariaus mama meldėsi, prieš veždama jį gydytis, Ana meldžiasi už savo gydytoją, kad Dievas jam "sveikatą duotų", Neringa meldžiasi, kad pati pasveiktų.
Galutinis bendras ligos įveikimo patyrimo apibrėžimas:
Tyrime dalyvavę nuo trečios - ketvirtos stadijos vėžio pasveikusieji ligos įveikimą laiko asmeninių pastangų gyventi, vilties pasveikti, gerai pasirinkto gydymosi, artimųjų paramos bei Dievo malonės pasekme.
Šio tyrimo rezultatus paskelbėme tikėdamiesi, kad tokia informacija gali padėti konstruktyviau bendrauti su tais, kuriems buvo diagnozuotas onkologinis susirgimas.
Daugiau informacijos: info@vipinstitutas.lt
