Kaip valdyti stresą?
©
Dr. Aistė Diržytė
„Neskubėk. Nesirūpink. Čia esi tik trumpam.
Tad būtinai stabtelk pauostyti gėlių“.
[Walter Hagen]
Streso poveikis sveikatai tyrinėjamas jau keletą dešimtmečių. Pastaruoju metu
mokslininkus ypatingai domina streso poveikis imuninei sistemai. Nustatyta, kad
stresas gali veikti imuninę sistemą netiesiogiai (sveikatai žalingu elgesiu,
pavyzdžiui, rūkymu arba alkoholio vartojimu
ir tiesiogiai (imuninės ląstelės turi įvairių hormonų ir
neurotransmiterių receptorius; streso metu pasigaminę medžiagos, pavyzdžiui,
katecholaminas ar kortizolis gali iškart paveikti imuninės sistemos funkcijas).
Daugelis tyrimų yra patvirtinę galimą streso įtaką imuninės sistemos veiklai,
bet empiriniai ir teoriniai duomenys yra prieštaringi. Stresas gali sukelti
imunosupresiją, bet jis gali veikti ir imunostimuliuojančiai. Tas pats
stresorius gali daryti arba imunostimuliuojantį, arba imunosupresinį poveikį,
priklausomai nuo jo trukmės ar intensyvumo (Weiss, Sunder & Cierpiac, 1990).
Laboratorinio ir natūralaus streso poveikis imuninei sistemai taip pat skiriasi.
Laboratorinis stresas, priešingai, nei natūralus, imuninei sistemai dažniausiai
daro stimuliuojantį poveikį: padaugėja B ir T limfocitų, suaktyvėja NK.
Laboratorinis stresas padidina supresorinių – citotoksinių ląstelių skaičių, o
natūralaus streso atveju šių ląstelių skaičius sumažėja. Natūralus stresas
neigiamai susijęs su NK ląstelių funkcijomis, laboratorinis stresas – teigiamai.
Laboratorinis stresas organizmą mobilizuoja, natūralus – kelia bejėgiškumą.
Lėtinis stresas slopina imuninius procesus, staigus – suaktyvina. Vis dėlto
kartais lėtinis stresas gali suformuoti imuninių reakcijų habituaciją ir net
padidinti organizmo atsparumą (Seligman, 1991).
Vieną žalingiausių poveikių imuninei sistemai daro stresas, susijęs su
tarpasmeniniais santykiais ir kognityviniu jų įvertinimu. Skaudžiai išgyvenamas
subjektyvus vienišumas arba realus santykių nutrūkimas žymiai sumažina natūralių
kilerių ir T limfocitų subpopuliacijas, susilpnina limfocitų atsaką į
fitohemagliutininą. Nors stresas akivaizdžiai daro įtaką imuninės sistemos
supresijai arba aktyvavimui, jo poveikio pasekmes labai sunku apibrėžti.
Pagrindinis veiksnys, kuris lemia, ar stresas veikia imuninę sistemą
stimuliuojančiai, ar slopinančiai, yra kognityvinis situacijos įvertinimas. Jei
asmuo situaciją vertina kaip nekontroliuojamą, streso poveikis imuninei sistemai
yra nepalankus. Asmeninė kontrolė, nesvarbu, reali ar menama, padeda organizmui
mobilizuotis. Pastangos kontroliuoti situaciją suaktyvina norepinefrininę
sistemą ir imunines ląsteles: padaugėja natūralių kilerių (NK), T limfocitų.
Imuninei sistemai ypač palankūs konkretūs bandymai drąsiai reaguoti į situacijos
iššūkį ir sunkumus.
Tikėjimas tuo, kad situacija kontroliuojama, nulemia teigiamą streso poveikį
imuninei sistemai, nes pastangos skiriamos ne nerimo dėl situacijos
nekontroliuojamumo įveikimui, bet konkrečių užduočių sprendimui. Tai sudaro
palankias sąlygas psichofiziologinei mobilizacijai. Situacijos sprendimo paieška
arba požiūrio į situaciją keitimas stimuliuoja imunines reakcijas.
Daugelis tyrimų rodo, kad vien objektyvus stresorius savaime dar nepaveikia
imuninės sistemos, ir tik subjektyvi reakcija į stresą teigiamai koreliuoja su
natūralių kilerių (NK) aktyvumu. Vis dėlto kiti tyrimai rodo, kad imuninės
sistemos supresijai nebūtinas subjektyvus streso intensyvumo įvertinimas,
pakanka objektyvių stresinių įvykių (Rotenberg, 1996).
Jei streso įtaka imuninei sistemai yra nevienareikšmiška, depresijos –
vienareikšmiškai neigiama. Depresija sumažina natūralių kilerių skaičių ir
aktyvumą, bendrą limfocitų skaičių, B ląstelių skaičių ir limfocitų blastinę
transformaciją. Apibrėžtesnis už streso poveikį yra nevilties ir
neuroimunologinių funkcijų ryšys. Neišvengiamas šokas, kuris sukelia „išmoktą
bejėgiškumą“, supresuoja limfocitų proliferaciją. Kontroliuojamas stresas
nesumažina proliferacijos atsako į mitogenus arba NK ląstelių aktyvumo, o
nekontroliuojamas stresas – sumažina. Nekontroliuojamo streso ilgalaikis
patyrimas sukelia gilią imunosupresiją.
Streso įveikos procesai
Streso įveikos (angl., coping)
problematika nagrinėjama psichofiziologinių tyrimų, kognityvinės psichologijos
ir psichoanalitinės gynybos teorijos kontekste, todėl yra sukurta įvairių
įveikos apibrėžimų. Įveikos sąvokos kūrėjo R. Lazarus (1984) pasiūlyta įveikos
tyrimų kryptis yra viena dominuojančių, todėl daugelis autorių įveikos tyrimuose
remiasi Lazarus įveikos apibrėžimu. Lazarus apibūdina įveiką kaip nuolat
kintančias kognityvines, emocines ir elgesio pastangas, kovojant su specifiniais
išoriniais ir / ar vidiniais reikalavimais, apsunkinančiais arba viršijančiais
asmens išgales.
Pagal F. Lazarus, įveika – visuminis procesas, apimantis emocines, kognityvines
ir elgesio pastangas pašalinti, kompensuoti, kontroliuoti arba pakeisti su
stresine situacija susijusius esamus arba laukiamus sunkumus (1989).
Lazarus teigimu, įveika kinta laike priklausomai nuo situacijos reikalavimų ir
patyrimo, didelę įtaką jai gali daryti socialinė aplinka, asmenybės bei
situaciniai veiksniai.
Įveikos problematikos autorius H. Selje (1956) pirmasis iškėlė asmenybės
reakcijos į stresinį įvykį klausimą. Vėlesni įveikos aiškinimai glaudžiai
siejasi su Janis (1958), Haan (1977), Lazarus (1981, 1983, 1984) bei kitų
autorių indėliu.
Janis (1958) pirmasis iškėlė adekvačios reakcijos į stresinį įvykį
teorinę problemą ir pasiūlė nerimo lygį laikyti reakcijos adekvatumo
kriterijumi. Jis pirmasis atkreipė dėmesį į teorinio įveikos ir psichoanalitinės
gynybos koncepcijos ryšio įvertinimo problemą.
Haan (1977) pirmoji paaiškino įveikos ir psichologinių gynybos procesų
ryšį. Jos teigimu, įveikos mechanizmai yra analogiški gynybiniams Ego
mechanizmams. Pagrindinis skirtumas tas, jog įveika skirta realioms problemoms
spręsti. Be to, įveika yra adaptyvi reakcija, padedanti konkrečiai spręsti
problemą, o psichologinė gynyba dažniausiai yra neadekvati reakcija į probleminę
situaciją. Konfliktų ir problemų sprendimo mechanizmai, Haan teigimu, yra sveiko
Ego savybė. Tam tikro mechanizmo panaudojimas priklauso nuo situacijos ir asmens
savybių.
Steffens ir Kaechele (1988) pirmieji susiejo analitinį įveikos modelį ir
kognityvinės psichologijos modelį. Autorių teigimu, probleminė situacija žmogui
iškelia du uždavinius: 1) Ego turi vykdyti savo funkcijas ir spręsti problemas;
2) asmenybės intrapsichinė gynybinė reguliacija turi užtikrinti, kad
neprasiveržtų regresyvus nerimas ir tai netrukdytų įveikti problemos. Steffens
ir Kaechele teigimu, šie procesai vyksta kartu. Gynybinis reguliavimas,
palaikantis intrapsichinę pusiausvyrą, pasitarnauja problemų sprendimui;
kognityvinis reguliavimas, kuris laikomas pagrindiniu ir vadinamas įveika,
sprendžia problemas.
Lazarus (1984) pirmasis pasiūlė transakcinį įveikos modelį. Jo teigimu,
įveika yra procesas, kurio metu vyksta sąveika tarp individo ir probleminės
situacijos. Įveikos veiksmingumo rodiklis – individualūs pageidautini
pasikeitimai per tam tikrą laiką. Įveikos būdai, anot Lazarus, yra 1)
informacijos paieška; 2) tiesioginis veikimas probleminės situacijos atžvilgiu;
3) veikimo atsisakymas; 4) intrapsichinės įveikos formos.
Lazarus teigimu, įveikos procesų funkcijos – keisti asmens-situacijos
santykį ir reguliuoti jausmus. Pagal vyraujančią funkciją išskiriami: 1) į
problemą nukreipti įveikos būdai (apima problemos apibrėžimą, alternatyvių
sprendimų ieškojimą, jų kainos bei naudos įvertinimą, tinkamiausios strategijos
pasirinkimą ir veikimą) ir 2) į emocijas nukreipti įveikos būdai (reguliuoja su
problemine situacija susijusias emocijas). Įveikos būdo pasirinkimas priklauso
nuo situacijos, tačiau bet kuri įveika turi atlikti abi funkcijas. Į problemos
sprendimą orientuota strategija veiksmingesnė darbe, emocinis reguliavimas –
sveikatos srityje.
Pagal Lazarus pasiūlytą teorinę įveikos proceso schemą, įveiką nulemia
kognityvinis situacijos įvertinimas. Kognityvinio įvertinimo procesai atspindi
asmenybės ir aplinkos sąveiką. Jų, kaip tarpinių reakcijų, funkcija – įvertinti
patyrimo naudą arba žalą. Probleminės situacijos suvokimas nulemia emocinį ir
elgesio atsaką į situaciją. Lazarus teigimu, įveikos reakcija taip pat labai
priklauso nuo įveikos išteklių, tai yra sveikatos, problemų sprendimo ir
socialinių įgūdžių, socialinės paramos ir kitų išteklių. Svarbiausiu veiksniu,
lemiančiu įveiką, Lazarus laiko įsitikinimus ir vertybes. Jie gali daryti
stiprią įtaką kognityviniam situacijos įvertinimui.
Pasak Lazarus, bet koks elgesys gali būti laikomas įveika. Ši prielaida
iškelia įveikos būdų veiksmingumo klausimą. Įveikos veiksmingmo kriterijais
laikomi įvairūs kintamieji: nerimo lygis, depresijos simptomatika, savijauta,
pasitenkinimas socialiniais santykiais, socialinis funkcionavimas, somatinė
sveikata. Vis dėlto, skirtingi autoriai nesutaria, kokiais kriterijais remiantis
turi būti vertinama įveikos sėkmė bei veiksmingumas. Kadangi įveiką lemia
aplinkos bei asmenybės veiksniai, priklausomai nuo situacijos ir asmenybės
bruožų, gali būti veiksmingi visiškai skirtingi įveikos būdai.
Nors Cohen ir Lazarus nuomone, nei vienas įveikos būdas iš esmės nėra geresnis
už kitą, kai kurie įveikos būdai, naujų tyrimų duomenimis, yra daugiau arba
mažiau veiksmingi. Pavyzdžiui, depresinis įveikos būdas susijęs su
intensyvesniais somatoforminiais negalavimais, emociniu labilumu, kognityvinis –
su padidėjusia psichologine gerove. Veiksmingais laikomi tokie įveikos būdai,
kurie padeda įvykdyti šiuos uždavinius: 1) Sumažinti aplinkos sąlygų keliamą
grėsmę; 2) Prisitaikyti ar toleruoti neigiamus įvykius bei realybę; 3) Išlaikyti
teigiamą savęs vaizdą; 4) Išlaikyti emocinę pusiausvyrą; 5) Išlaikyti
patenkinančius santykius su aplinkiniais.
Lyties įtaka įveikos procesams dar nėra pakankamai išaiškinta, nors išskirti tam
tikri su lytimi susiję įveikos būdų pasirinkimo dėsningumai. Moterys
probleminėse situacijose yra linkusios nukreipti dėmesį, o vyrai “ruošiasi
blogiausiam; vyrams labiau būdinga į problemą orientuota įveika ir jie renkasi
šį būdą net tada, kai tai nepadeda išspręsti problemos; moterys labiau linkusios
rinktis į emocijas nukreiptus įveikos būdus.
Daugelis autorių teigia, jog įveika turi kelias stadijas, tačiau skirtingi
autoriai nurodo skirtingas stadijas. Pavyzdžiui, pasak Main, tai 1) protestas;
2) neviltis; 3) neigimas (1977). Klinger teigimu, tai 1) padidėjusios pastangos
ir sustiprėjęs koncentracijos lygis; 2) frustracija ir pyktis; 3) depresija
(1977). Anot Shontz, tai 1) šokas, neviltis; 2) nesėkmės neigimas; 3) nauji
bandymai; 4) realybės testavimas. Teorinių įveikos skirstymų stadijomis yra
labai daug (pvz., Kubler-Ross, 1989). Kiekviena iš stadijų, pasak autorių, yra
tam tikras stresinės situacijos įveikos būdas.
Kaip pasireiškia stresas?
Mokslinėje literatūroje stresas (angl., įtampa) apibrėžiamas kaip vidinės
įtampos būsena - fizinė ir psichinė organizmo įtampa, reakcija į slegiančias
situacijas, keliančias grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei.
Stresinei situacijai pasibaigus, mes vis dar galime pajusti po-stresinius
požymius: sapnuoti košmarus, jausti nuovargį, tapti pikti ir agresyvūs.
Taigi stresu vadiname situacijas, kurios kelia nerimą ir susirūpinimą: skyrybos,
gyvenimo vietos pakeitimas, darbo praradimas.
Kiekvienas stresinis įvykis sukuria vidinės įtampos būseną. Ši įtampa
pasireiškia įvairaus stiprumo neigiamais išgyvenimais:
Reaguodamas į stresą, žmogus sutelkia fiziologinius ir psichinius resursus bei
skiria juos „kovai“ arba „bėgimui“. Kai kurie asmenys tampa nenatūraliai
aktyvūs, daug kalba, kiti – priešingai, „apmiršta“, jų reakcijos, kalba
sulėtėja. Įtampa atsispindi ir žmogaus išvaizdoje, laikysenoje, fiziologinėse
reakcijose: gali padidėti prakaitavimas, atsirasti drebulys, pasikeisti
kvėpavimas, parausti arba išblykšti veidas, įsitempti raumenys.
Psichologų teigimu, viskas, kas sukelia pasikeitimus gyvenime, sukelia ir
stresą. Netgi įsivaizduojamas pokytis yra toks pats stresorius, kaip ir realiai
vykstantis.
Streso išvengti neįmanoma, nes neįmanoma išvengti netikėtų situacijų,
pasikeitimų gyvenime. Be to, anot
pirmojo streso tyrinėtojo kanadiečių gydytojo ir mokslininko Hanso Selye,
“gyvenimas be streso tolygus mirčiai”. Stresiniai įvykiai gali būti ne tik
„destruktyvūs“ (distresas –
sutuoktinio mirtis, rimta liga, darbo praradimas), bet ir „konstruktyvūs“ (eustresas
– įsimylėjimas ir vedybos, kūdikio gimimas, namo pirkimas).
Labai stiprus, dažnai pasikartojantis, užsitęsęs stresas kaupiasi ir gali
sukelti įvairius fizinius bei psichologinius sunkumus. Stresas, sukeliantis
ilgalaikes neigiamas pasekmes, vadinamas pertekliniu stresu.
“Perteklinis” stresas gali sukelti skrandžio, širdies ir kraujagyslių, liaukų,
odos, smegenų veiklos funkcinius pažeidimus.
Kokį streso lygį dar „galima pakelti“? Jeigu Jumyse nepasireiškia fiziniai ir
psichologiniai simptomai, kuriuos aptarsime vėliau – vadinasi, dar nesate
perteklinio streso būsenoje. Vis dėlto nėra vieno visiems žmonėms optimalaus
streso lygio.
Streso poveikis, simptomai ir šaltiniai
Pagalvokite, kuriuos sutrikimus patyrėte per paskutinius du mėnesius (pagal J.B.
Cunningham, 2000):
Širdies – kraujagyslių sistema
·
kraujospūdžio svyravimai,
·
padažnėjęs širdies plakimas,
·
oro trūkumas,
·
burnos džiūvimas,
·
nuovargis,
·
nualpimas,
·
aterosklerozės pasireiškimas
·
galvos skausmai.
Virškinamojo trakto veikla
·
skrandžio opa,
·
skrandžio spazmai,
·
viduriavimas arba vidurių užkietėjimas,
·
dujų susikaupimas, skausmas,
·
padidėjęs alkio jausmas arba pasibjaurėjimas maistu.
Raumenų-kaulų sistema
·
bendra raumenų įtampa,
·
kaklo raumenų susitraukimas,
·
nugaros skausmai,
·
raumenų skausmai,
·
sustingimas dėl raumenų įtampos.
Emociniai simptomai
·
rūpesčių našta
·
nerimas, baimė,
·
atminties nusilpimas,
·
polinkis verkti,
·
apatija (abejingumas viskam, kas vyksta),
·
padidėjęs delnų, pažastų, pėdų prakaitavimas,
·
nervingumas,
·
nemiga,
·
impulsai, skatinantys agresyvumą,
·
potraukis alkoholiui, rūkymui, narkotikams,
·
stipraus nuovargio pojūtis.
Imuninė sistema
·
sumažėjęs atsparumas sirgti įvairiomis, ypač peršalimo, ligomis.
Moksliniai tyrimai rodo, kad visus streso simptomus galime suskirstyti į
keturias grupes.
Visi šie požymiai yra tarpusavyje susiję ir parodo aktyvią („kovoti“) arbą
pasyvią („pabėgti“) reagavimo į vidinius arba išorinius dirgiklius (stresorius)
strategiją. Kokie gi yra tie dirgikliai – streso šaltiniai?
1. Emocinis stresas. Jis kyla tada,
kai
argumentai, nesutarimai, išoriniai ir vidiniai konfliktai sutrikdo pusiausvyrą,
sukelia pasikeitimus mūsų asmeniniame gyvenime.
2. Informacinis stresas.
Jis kyla tada, kai turime suprasti daug sudėtingos informacijos arba negauname
aiškios, reikalingos informacijos.
4. Ekologinis stresas. Tai stresas, kuris kyla dėl
žalingų aplinkos poveikių.
6. Laiko stresas.
Jis kyla, kai neaiški situacijos
trukmė ar stokojant laiko darbams atlikti.
7. Socialinis
stresas.
Jį sukelia izoliacija (atsiskyrimas), ypač nuo svarbių žmonių.
Relaksacinis kvėpavimas ir psichofizinė treniruotė
Relaksacinis (atpalaiduojantis) kvėpavimas – viena iš streso valdymo technikų.
Jis padeda nukreipti dėmesį į vidinius pojūčius, normalizuoti organizmo „darbą“,
pasijausti pailsėjusiems.
Specialistų teigimu, kvėpavimas
atspindi mūsų vidinę būseną. Nusiraminę kvėpuojame ramiai ir ritmingai,
atsipalaidavę – lėtai ir giliai. Kiekvienas galime iš dalies valdyti savo
kvėpavimą ir tokiu būdu daryti stiprią įtaką savo fizinei ir psichinei būsenai.
Skiriamas diafragminis (pilvu) ir krūtininis kvėpavimas. Diafragminis kvėpavimas
yra naudingesnis, nes jo metu kraujas geriau prisotinamas deguonimi, padidėja
gyvybinė plaučių talpa, geriau masažuojamos kepenys ir pilvo ertmės raumenys.
Pilnavertis, taisyklingas kvėpavimas yra ritmiškas, tolygus. Kvėpavimas giliai
įkvepiant tonizuoja, mobilizuoja, o giliai iki galo iškvepiant orą – ramina.
Atliekant kvėpavimo pratimus ir stengiantis giliai kvėpuoti, prieš įkvepiant ir
prieš iškvepiant būtina daryti kelių sekundžių pauzes, t.y. sulaikyti kvėpavimą.
Šios pauzės yra reikalingos tam, kad neprasidėtų hiperventiliacija (galvos
svaigimas, spengimas ausyse).
Meditacijos pratimai
Skirtingi žmonės renkasi skirtingus streso valdymo būdus. Kai kuriems padeda
bendravimas, kitiems – meditacija, relaksacinis kvėpavimas arba psichofizinė
treniruotė.
Žemiau pateikiami pratimai gali padėti atsipalaiduoti ir atkurti vidinę darną.
Jie turi būti atliekami patogiai atsisėdus arba atsigulus, geriausia tuomet, kai
niekas Jums negali sutrukdyti. Prieš atliekant meditacijos pratimus geriausia
būtų atlikti relaksacijos, raminančio kvėpavimo pratimus.
Pratimas
Plūdė vandenyne
Įsivaizduokite, kad esate maža plūdė didžiuliame vandenyne. Neturite jokio
tikslo, krypties, vairo, niekas Jums nevadovauja. Judate ten, kur neša vėjas ir
bangos. Didžiulė banga gali Jus trumpam užlieti, bet vėl išnyrate į paviršių.
Keletą kartų pamėginkite pajusti, kaip tai atsitinka. Užlieja – išnyrate,
užlieja – išnyrate. Pajuskite, kaip bangos Jus supa, kaip šviečia saulė...
Pajuskite po savimi vandenį, laikantį Jus... Ką dar juntate, būdami maža plūdė
vidury vandenyno... Lėtai įkvėpkite ir atsimerkite...
Pratimas
Šaltinis
Įsivaizduokite skaidrų, stiprios srovės šaltinį, trykštantį aukštos uolos. Jūs
stebite, kaip vandens purslai tviska saulės spinduliuose, o aplink tokia švara
ir ramybė, kokios neregėjote. Prieikite prie šaltinio ir paragaukite gėlo,
švaraus vandens. Paragavus, į Jus ima skverbtis geroji vandens energija. Dabar
atsistokite po šaltiniu ir pajuskite, kaip vanduo liejasi ant Jūsų.
Įsivaizduokite, kaip vanduo sugeba nuplauti ir pratekėti pro kiekvieną Jūsų
ląstelę, net jausmus, mintis... Pajauskite, kaip vanduo išplauna iš Jūsų visas
nuoskaudų ir pergyvenimų liekanas, nusivylimą, liūdesį, netikrumą, baimę. Ir
imate justi, kad šio šaltinio švara – Jūsų švara, o energija – Jūsų energija.
Pagaliau įsivaizduokite, kad susiliejate su tuo šaltiniu. Tampate skaidrus,
šviesus, tviskantis saulėje. Lėtai įkvėpkite ir atsimerkite...
Pratimas
Atleidžiu ir myliu
Įsivaizduokite, kad esate vietoje, kurioje Jums gera būti. Tai vieta, kur
jaučiatės ramus, saugus, laisvas. Tai galėtų būti namai, pajūrys, pieva,
miškas... Pabandykite pajusti tos vietos kvapą ir tuo kvapu pakvėpuoti. Dabar
įsivaizduokite žmogų, kuriam Jūs labiausiai norėtumėte pasakyti: „myliu ir
noriu, kad būtum laimingas (-a)“... Pasakykite jam tai. Po to įsivaizduokite
kitą... Ir jam pasakykite. Įsivaizduokite iš eilės visus Jums svarbius žmones ir
jiems sakykite: „myliu ir noriu, kad būtum laimingas (-a)“... Jeigu sunku tokį
žmogų rasti, arba nepavyksta nuoširdžiai to pasakyti, atkreipkite dėmesį, ką iš
tikrųjų norėtumėte tam žmogui pasakyti, pvz., „Tu turėjai būti man švelnesnis“.
Leiskite iš širdies išstumtam žmogui prisiartinti. Dabar susitapatinkite su šiuo
asmeniu. Ar galite suprasti, kodėl jis nebuvo švelnus ir pasielgė ne taip, kaip
turėjo pasielgti? Kas vyko to žmogaus gyvenime tuo metu? Dabar paklauskite
savęs, ar galite jam nuoširdžiai pasakyti: „Aš atleidžiu Tau už _____________ ir
pašalinu šią kliūtį, neleidžiančią Tavęs mylėti. Myliu ir noriu, kad būtum
laimingas (-a)“. Jeigu jau galite pasakyti – mintyse pasakykite... Ir leiskite
jam išeiti kaip Jūsų atleidimo išvaduotam, atnaujintam žmogui. Leiskite jam eiti
savo keliu... Padarykite tai tiek kartų, kol pats pasijausite laisvas ir
atleidęs visiems, kurie Jus įskaudino... Dabar įsivaizduokite, kad tolumoje
matote didelę širdį - tai Visatos meilės, ramybės, gerumo buveinė. Dabar
pajuskite, kad tokia pat mažytė „kopija“ – meilės, ramybės buveinė yra Jumyse.
Pajuskite ryšį tarp Visatos meilės buveinės ir meilės buveinės Jumyse. Jaučiate,
kaip siųsdamas meilės energiją Visatos meilės ir ramybės buveinei, pats
prisipildote ramybės ir meilės... Lėtai įkvėpkite ir atsimerkite...
“Žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje”. [Airių patarlė]
